Velykos

Atėjus šventiniam metui dauguma studentų išsivažinėjo į namus. Italai į savo miestus, ispanai sugrįžo į Ispaniją. Daugumai pietiečių ši šventė tikrai svarbi, nes Italijoje, Ispanijoje žmonės tikrai religingi. Žinoma, ne visi, bet didžioji dalis. Taip pat jie ir LABAI patriotiški, mylintys savo šalį (pas kiekvieną ispaną namuose kaba daugybė vėliavų - Ispanijos, regiono, iš kurio yra kilę, miesto, ir būtinai jame įsikūrusio futbolo klubo), tautiečius (visi jie tarsi didelė šeima), visada vieni kitiems padedantys, ir nepamirštantys savo šaknų net ir po daugelio metų emigracijos. Juokėmės sužinoję, kad ispanai net ir daugybę metų dirbdami Anglijoje restoranuose, baruose, vadybininką vadina ne manager, bet manaher (kirtis ant er). Jie tikrai negabūs užsienio kalboms.

Galiausiai padarėme protingą išvadą: "Jei jau atvažiavome į Italiją, tai ir kalbėkime ispaniškai". Pietuose logika neegzistuoja.

Tad Terame likome vos keletas erasmus studentų. Gal 15 ispanų, keletas turkų, portugalė, bulgarė, dvi lenkės ir aš.  Leidžiame ištisas dienas kartu.

Dalis nelaimėlių, per Velykas įstrigusių Terame

Einame pusryčiauti. Nusprendėme, kad Italijoj labiau apsimoka sumuštinius valgyti baruose, nei gamintis pačiam, nes mėsos ir sūrio kainos parduotuvėse tiesiog absurdiškos. Trys peršviečiamos vidutiniškos kokybės mėsos riekelės - keturi eurai, du gabaliukai sūrio - trys eurai. Bare gali suvalgyti didelį sumuštinį su geriausiais sūriais, kumpiais, dešromis, daržovėmis, padažais, aliejais už du eurus. Viską išsirenki pats.

Po to laukia ilgos siestos valandos su kava Olme. Jų metu jau esame kalbėję turbūt apie viską - pradedant politika, kalbų, kultūrų skirtumais ir baigiant ateities planais. Ką daugiau daryti, kai visas miestas užsidaro keturioms ar net penkioms valandoms. Beje, keistas velykinis pastebėjimas - pietiečiai nedažo kiaušinių!

Atrodo, kad pagaliau ir pas mus atėjo taip ilgai lauktas pavasaris! Džiaugiamės 20-25 laipsnių temperatūra - tiek dienos, tiek jau ir naktys - šiltos. Vis rečiau lyja, nors orų prognozės žada atvirkščiai. 

Vakarais nusprendėme maitintis for free. Visgi pavasaris, norisi pataupyti pinigus kelionėms, naujai rūbų kolekcijai ir t.t. Puikus italų išradimas - aperityvas. Tiesiog užsisakai gėrimą, bet kokį - vyno taurę, sulčių, kavos, arbatos, ir gauni daugybę maisto. Jūros gėrybės, pica, pasta, žuvis, sūriai, įvairiausios mėsos rūšys, desertai... Deja, dažniausiai net nepavyksta įamžinti visų skanėstų, nes jie kaip mat būna sunaikinami išalkusių erasmus'ų.

Velykinių kiaušinių interpretacija

Pabaigai - senos geros Minos dainos cover'is, kurį atlieka Annalisa - "Mi sei scoppiato dentro al cuore"

Tutto e' cambiato per me

All'improvviso

Ciao,

...

Gyvenimas Terame

Antradienis

Didžioji anglų kalbos egzamino diena. Šis egzaminas atrodo ganėtinai lengvas, turint omeny, kad mano kuklios anglų kalbos žinios lenkia ne tik daugumos italų studentų, bet ir pačių dėstytojų, tačiau egzamino išlaikymo šitas faktas negarantuoja. Prieš porą metų viena erasmus studentė, atvykusi iš Anglijos paprasčiausiai neišlaikė šio egzamino. Tai visai suprantama, mat norint jį įveikti reikia mokėti tiek italų, tiek anglų kalbas ganėtinai aukštu gramatiniu lygiu. Gramatika visada buvo mano silpnoji pusė, o ir manoji italų kalba nėra labai išvystyto lygio. 

Pikčiausia buvo tai, jog šį egzaminą norėjau laikyti dar sausio mėnesį, tačiau dėstytoja to neleido, kadangi universitetas nebuvo sutvarkęs mano dokumentų (praėjus 6 mėnesiams nuo atvykimo į šalį!) ir aš neturėjau registracijos numerio. Tačiau pasirodo Italijoje galioja dvigubi standartai, mat šįkart egzaminą laikė tikrai ne vienas studentas, neturintis to numerio.

Iš pradžių dėstytoja visus pasišaukė pas save pagal pavardes. Manąją ištarė "Juse... and whatever", taigi iškart supratau, kad kalbama apie mane. 

Egzaminas buvo sudarytas iš trijų dalių. Pirmoji - ilgo ir nuobodaus teksto vertimas iš anglų kalbos į italų. Antroji - gramatinis testas, su realybėje nenaudojamomis taisyklėmis ir žodynu. Trečioji dalis - itališko teksto vertimas į anglišką. Egzaminas truko penkias valandas ir išsunkė visas mano protines galias.

Atsigauti teko Olmo su lenkiška, ispaniška ir itališka kompanija.

Trečiadienis

Turėjau vieną biochemijos paskaitą, kurios metu PIRMĄ KARTĄ išdrįsau atsisėsti auditorijos priekyje. Jausmas nenusakomas. Tikiuosi, kad vienkartinis. 

Po paskaitos su keliais grupiokais užsukome į Grand Italia išgerti kavos ir paskanauti dieviškų pyragėlių. Pirmą kartą bendravau su tais grupiokais, nors ir mokėmės kartu visą pusmetį (teoriškai, nes praktiškai susidurti neteko). Tai buvo dvi panelės ir vaikinukas. Panelės yra truputį gyvenusios USA ir Australijoje, tad šneka angliškai gal net geriau už mane, kas šiaip italų tarpe yra itin retas atvejis. Tačiau vaikinukas gavo iš anglų kalbos egzamino 30/30, nors jo anglų kalba yra silpnoka, tačiau egzamino metu užteko šiek tiek paflirtuoti su senmerge dėstytoja. Panelės, aišku, gavo žymiai mažiau. Itališki dvigubi standartai ir tiek. 

Sužinojau, kad veterinarija Italijoje yra labai prestižinis mokslas. Pvz. į Teramo universitetą, į šią specialybę kasmet bando pakliūti 700 žmonių, kurie laiko stojamąjį egzaminą. Patenka tik 70 laimingųjų (iš jų, beje, šiemet tik 15 vaikinų). Štai kodėl dažnai pietuose studentai būna vyresnio amžiaus, juk kol išsilaikai stojamuosius į svajonių specialybę gali prabėgti ne vieneri metai. Mano bučiokė, kuri studijuoja politikos mokslus, dvejus metus iš eilės laikė egzaminus į mediciną, ir abu kartus jai nepavyko. O kur dar dideli mokesčiai už mokslą, beveik neegzistuojančios stipendijos, be to ne visi universitetai turi bendrabučius (pvz. mano mieste jų, deja, nėra) - taigi studijos Italijoje yra labiau sunkiau pasiekiamos nei  Lietuvoje. 

Vakare laukė praeitą mėnesį didelio pasisekimo sulaukęs ispaniškas vakarėlis Via Baluardo 45, kuris ispanams, kitaip nei normaliems žmonėms, truko iki 13h! Jie tikrai moka švęsti... 

Ketvirtadienis

 Drauge su portugalėmis pirmą kartą nuvykau į Gran Sasso prekybos centrą, kuris randasi tiesiog vidury nowhere - aplink pievos, kalnai, kalvos ir dangus. Viduje ganėtinai gražu, tačiau dydžiu neprilygsta lietuviškiems prekybos ir pramogų centrams. Apkeliavome parduotuves, šio bei to įsigijome ( nuo turkio spalvos perėjau prie raudonų, rausvų, violetinių atspalvių). Suvalgėme dieviško skonio ledų (kaip gi kitaip, juk mes ledų tėvynėje). 

Taip pat pamatėme Marco Mengoni! Tai vaikinukas, laimėjęs itališkąjį X - faktorių, šių metų San Remą, ir dar keliausiantis užkariauti Eurovizijos. Italai jau buriavosi prie scenos porą valandų iki renginio pradžios. Norėjau jo albumo su autografu, tačiau juos visus išpirko:( Taigi pasilieku šį norą ateičiai. Pamačius Marco Mengoni, belieka nukeliauti į Tiziano Ferro koncertą  - ir mano muzikinė misija Italijoje būtų įvykdyta. 

Penktadienis

Bulgarės Desislavos gimtadienio vakarėlis iš pradžių Kind Arthur bare, o vėliau jaukioje (absoliučiai rožinėje) Grand Italia kavinukėje. Susirinko international kompanija - Portugalija, Turkija, Bulgarija, Lietuva, tad tai buvo puikus poilsis nuo visų triukšmingųjų ispanų ir italų.

Prisivalgymo vakarėlis (kaip ir priklauso gyvenant Italijoje)

Šeštadienis

Teko atsisakyti poros pasiūlymų eiti gerti kavos, mat Italijoje šis procesas draugų kompanijoje trunka ne vieną valandą, o aš norėjau paaukoti šią dieną MOKSLAMS. Tad tokią gražią pavasario dieną (+20 ir JOKIO LIETAUS, vien tik SAULĖ) tenka liūdnai leisti su konspektais, nežiūrint į tai, jog jau prasidėjo dvi savaites truksiančios atostogos. Deja, jų metu vyksta egzaminai. Tad kitą savaitę laukia du - anglų ir fiziologijos.


Pabaigai - grupės Radiohead dainos "Creep" cover'is

Ciao,

...

Festivaliai

Vykdami į Italiją visada pasidomėkite ar tuo metu nevyksta kokie nors įdomūs renginiai, nes daugumos jų praleisti nevalia. Pristatysiu kelis populiariausius ir galbūt keisčiausius kasmet vykstančius festivalius. 

Processione dei Serpari (Gyvačių festivalis)

Pirmą kartą apie šį festivalį išgirdau dar besimokydama Università per Stranieri di Siena. Šios šventės vaizdai mane ir visus kitus studentus tiesiogine šio žodžio prasme šokiravo. Praleidusi pusmetį Italijoje, sužinojau, kad šis kiek neįprastas renginys vyksta būtent mano regione - Abruzze. Ar dalyvausiu jame? Net nedvejodama galiu pasakyti tvirtą NE. 

Šis festivalis vyksta pirmąjį gegužės ketvirtadienį, nedideliame miestelyje Cocullo. Renginio metu šio miestelio šventojo Domenico di Sora statula yra padengiama gyvatėmis ir taip gabenama per visą miestą, lydima šventos ekstazės apimtos minios. 

Pasižiūrėkite patys šį video ir įsitikinkite, kad XXIa. Europoje vis dar pasitaiko visko

Il Palio di Siena

 

 

Tai yra žirgų lenktynės, vykstančios kasmet liepos - rugpjūčio mėnesiais, Sienoje - t.y. gražiausiame Italijos mieste (bent jau mano manymu). Šiame mieste yra 17 contrade (rajonų), ir 10 iš jų dalyvauja šiose lenktynėse. 

17 rajonų (kiekvienas rajonas turi gyvūną globėją)

Kiekvienas rajonas turi savo priešą - kitą rajoną, kurio raitelį visaip bando papirkti. Ar tai apsimoka? Na, beveik viskas priklauso nuo žirgo, bet tas "beveik" irgi kažką reiškia, o tas kažkas yra rajono garbė ir šlovė, trunkanti visus metus. Lenktynės netrunka daugiau nei pusantros minutės ir vyksta pačioje gražiausioje Italijos aikštėje - Piazza del Campo. 

Čia dažnai pasitaiko skaudžių kritimų (mano dėstytojas nuramino, kad žirgai nenukenčia, tik įdomu kaip?)

 Šios lenktynės buvo parodytos James Bond filme "Paguodos kvantas"

Kai gyvenau Sienoje įsimylėjau vieną contrade, kiek vėliau sužinojau, kad šis rajonas ką tik šventė pergalę, tai -  Valdimontone (avinas)

Plakatai, primenantys pergalę, pavyduolių nutaškyti dažais

Atsiveriantis miesto vaizdas nuo šio rajono kalvos

 

Carnevale

 

Didysis Venecijos karnavalas vyksta kasmet vasario mėnesį. Jame teko dalyvauti ir man pačiai, tad nors ir smagu matyti daugybę persirengėlių, tačiau antrą kartą lankytis Venecijoje tokiu metu tikrai nenorėčiau. Minios žmonių, kai kurios gatvės buvo taip prigrūstos turistų, kad tekdavo judėti žąsele, maždaug metras per minutę greičiu. Niekad nemėgau turistų, tad mielai grįžčiau į Veneciją kiek ramesniu laikotarpiu. 

Susirinko šiek tiek žmonių, maždaug keletas milijonų

Nežinau kodėl, bet vyrams itin patinka persirengti moterimis... Gerai įsižiūrėjęs net nepažintum kas yra kas

 

Faradda di li candareri

 

Kiekvieną rugpjūtį Sardinijoje miestu keliauja šokanti procesija, nešina įvairiomis milžiniško dydžio šventomis statulomis. Šio festivalio video išvydau dar besimokydama Sienos užsieniečių universitete ir buvau kaip ir visi kiti pakraupusi - kruvini vyrai, su išnirusiais, ištinusiais pečiais šokdami neša grėsmingo dydžio statulas. 

Pabaigai grįžta ispaniška muzika - Bebe "Cocaine"

Ciao,

...

Pavasaris

Gyvenimas pas mus Italijoje teka ramiai, o gal mums taip tik atrodo? Visas pasaulis sulaikęs kvapą stebi popiežiaus rinkimus - konklavą, vis laukia tų išganingųjų baltųjų dūmų, tačiau jau antra diena, kaip pasirodo tik juodieji, tiesa, vakarop pasirodė ir baltieji - "Habemus papam!". Tai italų kilmės argentinietis - Jorge Mario Bergoglio - nuo šiol Francis (Pranciškus). Sklinda gandai, kad per praeitą konklavą, kurioje nugalėjo jo pirmtakas Benediktas XVI, Bergoglio taip pat buvo vienas iš rimčiausių kandidatų į šį postą.

Italai nesuka dėl to galvos ir neskuba į Vatikaną stebėti visų įvykių tiesiogiai, nors ir turi tam galimybes. Religijoje italams yra svarbiausia jų lankoma bažnyčia, šeimos susirinkimas, dvasingos tradicijos, tačiau ne užsienietis popiežius ar Vatikano turtai. 

Vienai dienai buvo atėjęs pavasaris (+25), tad visi džiaugiamės nuostabiu sekmadieniu, kurio metu niekas nedirba, visi ilsisi, valgo, vaikštinėja, kalbasi, bendrauja su draugais ir šeima. Pirmą kartą ir aš turėjau tokį sekmadienį - iš pradžių idiliškas rytas naujai atrastame parke. 

Mažytė ekskursija po senamiestį

Atradau antifašistų klubą. Italijoje jeigu esi ne fašistas, tuomet - komunistas. O kad tik italai žinotų, kas yra tas tikrasis komunizmas.

Kaip matote žmonių pertekliaus centrinėje gatvėje sekmadienio popietę nėra

Vėliau kartu su lenke Wiktoria smaližiavome - mūsų laukė kava, arbata, pyragaičiai, sausainiai, ledai ir visa tai vyko rožinėje aplinkoje. Pagyvenus pusę metų su ispanais ir italais pradedi net ir lenkus laikyti savo tautiečiais. Visgi bendra istorija, panašūs kalbų sąskambiai, vienodas temperamentas, bendra praeitis ir panašus auklėjimas - taip, mes juk iš buvusio soclagerio.

Mane ištiko tapatybės krizė. Skamba juokingai, bet tai tiesa. Jau nebežinau kokiu vardu kam prisistatyti, pasirašyti ir ar taisyti užsieniečius tariančius mano vardą ar tiesiog let it be. Italai dažniausiai vadina mane Gabriella arba Gabriela (viena l raidė labai keičia tarimą), Gabriel (kirtis ant a), ispanai vadina Gabriel ( minkšta l) ar Gabriele (kirtis ant ie). Italijoje Gabriele yra vyriškas vardas, tad norėdama nepainioti ir taip jau susipainiojusių italų, prisistatau Gabriela. Dar atsiranda originalių italų, kurie sumąsto mane vadinti antruoju vardu Marie. Gerai, kad bent mano pavardė jiems neištariama, visi dažniausiai ją perskaito mintyse ir tepasako, kad ji jiems nepatinka. Bent tiek. 

Antradienis 

Italų kalbos paskaita, vykstanti pradinėje mokykloje. Grupėje gal dešimt ispanų (kaip visada), viena juodaodė, pagyvenusi moteriškė (ne duok Dieve, būti tokiai sulaukus tokių metų), ir šiaip viena jauna panelė, kuri, didžiausiai visų nuostabai, taip pat yra ispanė, nors iš išvaizdos tikrai to nepasakytum, mat yra mėlynakė blondinė. Pasirodo ji Terame gyvena jau dvejus metus, persikraustė čia dėl savo vaikino italo, niekaip neranda darbo ir todėl mokosi kalbą. Šiek tiek keistoka mokytis italų kalbą kartu su žmonėmis, kurie, atrodo, jau turėtų būti padarę didžiulę pažangą, tačiau jie mokosi kartu su manimi, o aš šią kalbą pradėjau mokytis tik prieš pusę metų, ir tai man yra visiškai svetima kalba, nepanaši į jokią kitą, anksčiau studijuotą.

Ir apskritai atsigręžus į praeitį galiu padaryti išvadą, kad dvylika metų, praleistų mokykloje yra beprasmiai. Nesuprantu kam aš mokiausi matematiką, fiziką, tikybą ar etiką. Jau geriau vietoj šitų kvailų dalykų būčiau rinkusis kalbas - prancūzų, lotynų, italų, ispanų, rusų ar netgi kaip keiksmažodžių simfonija skambančią vokiečių.

Trečiadienis

Biochemijos paskaita. Dėstytoja kaip pati įspėjo per pirmą paskaitą - niekada nevėluoja ir nekenčia kitų vėluojančių. Šiandien ji atėjo laiku 20 min vėliau nei įprastai, bet tai nesiskaito kaip vėlavimas. Dar prisipažino esanti girta. Juk čia Italija. Vynas, įvairios trauktinės, likeriai - juk tai ne alkoholis. Prigėrus šių gėrimų visi sėda už vairo, net policija sustabdžiusi neturi ką pasakyti tokiems.

Anatomija praėjo kaip visad smagiai su organais ir baisia smarve. Bet palyginimui su Lietuva, Italijoje - kiekvienas studentas gauna bent po organą, ir gali jį savarankiškai tyrinėti.

Pabaigai - visai ne mano stiliaus kūrinys, ir net ne itališkas, bet atėjo laikas šiek tiek pailsėti nuo tos italų kalbos ir kultūros - Anthony Hamilton - "Freedom"

Ciao,
...

Teisingumas ir šiaip kasdienybė Terame

Berlusconis nuteistas metams kalėjimo. Tačiau Italijoje yra nepriimtina siųsti vyresnių nei 75 metai žmonių į kalėjimą, jei jų bausmė trumpesnė nei dveji metai. Žinoma, dar laukia kitų dviejų bylų nagrinėjimai, bet Berlusconio iš valdžios teistumu neišvarysi. 

Kaip Haris Poteris maldavo, kad keliautų bet kur tik ne į Klastūnyną, taip Italija maldavo, kad rinkimus laimėtų bet kas tik ne Berlusconi. Deja, Hariui pasisekė labiau nei Italijai

Panaši situacija - mano anglų kalbos dėstytojos teistumas. Ji gavo 1,5 metų, tačiau kadangi tai yra jos pirmasis teistumas, ji toliau lieka dirbti, ir jei per tuos 1,5 metų ji nepadarys panašaus pobūdžio nusikaltimo, teistumas bus panaikintas. Visi dėl to labai liūdime, italai studentai jau ne vienerius metus laukė kol šita dėstytoja bus pašalinta iš žaidimo, tačiau Italijoje teisingumas yra šiek tiek kitoks, nei normaliame pasaulyje.

Na, bet grįžkime į kasdienybę Terame.

Trečiadienį trumpas aperityvas su Wiktoria, o po to kaip visada - universiteto vakaras Albuloje. Šįkart jo tema buvo - moterų diena.

Mūsų mergaitiška kompanija

Ketvirtadienis - filmų vakaras. Žiūrėjome oskarais įvertintą filmą "Silver linings".

Penktadienis - popietinė kava 10.it bare su Wiktoria, oficialus erasmus welcome days renginys universitete, per kurį vos nemirėme iš nuobodulio, o reikalą dar labiau blogino iš Prahos atvykę muzikantai, kurių atliekama muzika labiau tiko laidotuvėms, nei welcome days renginiui.

Diena prasidedanti su capucciotto...

Fotosesija prie universiteto

Pavasaris?

Vakare laukė pizza party King Arthur bare. Nors ir atėjome valandą vėluodamos, laukėme dar dvi valandas kol susirinko visi pietiečiai ir pagaliau atnešė užsisakytas picas (mano atveju - Calzone)

Mimoza, žvakių šviesa ir neįtikėtino dydžio pica (kurios čia, deja, nesimato)

Pabaigai, tą vakarą skambėjusi sena, bet gera Claudia Mori ir Adriano Celentano daina - "Non succedera più" 

Quando ho bisogno di te
succede che tu non ci sei
troppa fiducia rovina l'amore
e adesso un mistero sei tu.

Ciao,
...