Teramo

 Nekankinsiu Jūsų nuobodžia visiems pasiekiama vikipedijos statistika ir pabandysiu savaip parodyti miestą, kuriame šiuo metu gyvenu. Viliuosi, jog galbūt taip padėsiu apsispręsti kitiems lietuvaičiams, planuojantiems taip pat studijuoti Università degli Studi di Teramo, ir desperatiškai ieškantiems bet kokios naudingos informacijos (kaip, kad ne per seniausiai dariau ir aš). Informacija apie šį miestą internete yra itin ribota, t.y. vos kelios nuotraukos, šiek tiek sausų faktų, bet kaip viskas yra iš tikrųjų gali pasakyti tik žmonės čia jau buvoję – tarp tų laimingųjų esu ir aš. Gyvenu čia dar tik antras mėnuo, bet jau pradedu šiek tiek viskuo bodėtis (nepaisant fakto, kad vakar sugebėjau du kartus pasiklyst).

Miestelis nedidelis, gyventojų beveik dvigubai mažiau nei mano gimtuose Šiauliuose (šis faktas neatrodo tiesa, nes Šiauliuose dar nesu mačius tiek žmonių tiek šventinėmis, tiek darbo dienomis, kiek kasdien matau Terame). Yra išlikę nemažai senovinės architektūros, taip pat yra daugybė siaurų ir klaidžių (taip mano mėgstamų) gatvyčių.

Nuotrauka daryta siestos metu, taigi todėl nesimato žmonių

Kalbant apie universitetą... reiktų daug ką nutylėti, bet išliesiu visus susikaupusius jausmus. Taigi Terame yra penki fakultetai. Gražiausi tiek vidumi, tiek išore yra - Scienze Politiche ir Giurisprudenza. Jau vien tai, jog jie yra ant kalno (į kurį vos įvažiuoja autobusai) pasako viską. Iš viršaus atsiveria pasakiški vaizdai...

Taigi per pertraukas yra ką veikti - tiesiog žiūrėti

Gran Sasso tiesiog ranka pasiekiamas

O viduje viskas ganėtinai modernu ir net ekologiška. Tetrūksta bulvių lysvelės:D

Universiteto kavinukėje nemažas alkoholinių gėrimų pasirinkimas.  Natūraliai kyla klausimas - vartoti prieš, po ar vietoj paskaitų?

Mano (ne)laimei, studijuoju baisiausiuose pastatuose (per anatomijos paskaitą pradėjo kristi lubos) (visada stengiuosi sėdėti ne po lempomis). Žinoma palyginus su LSMU, situacija šiek tiek geresnė (ten viskas visada renovuojama, ir galo tam nematyti). Kad pernelyg neišgąsdinčiau būsimų erasmus veterinarų iš Lietuvos, šįkart nuotraukų gal geriau neviešinsiu... 

Bet nėra jau taip viskas ir blogai – per paskaitas vykdome klonavimus, dėstytojai puikiai išsilavinę, visi moka (bet nekalba) angliškai, turi tarptautinės patirties (gal net per daug, nes fiziologijos paskaita vyksta turbūt kartą per mėnesį, mat dėstytojas nuolatos išvykęs), visi studentai - atkakliai siekiantys žinių, todėl kasdien stebiu inirtingas kovas norint užsiimti geresnes vietas priekyje (turbūt atspėjote, jog stebiu šį spektaklį iš paskutinės eilės). Taip pat smagu, jog stereotipas, kad italai mėgsta vėluoti yra tiesa. Paskaitos visada prasideda bent pusvalandžiu vėliau. Žinoma, niekada negali žinoti ar dėstytojas išlips iš lovos ne ta koja ir ateis anksčiau (kas kartą jau yra net ir nutikę).

Pirmos savaitės universitete buvo keistokos, mat pasižiūrėjus į tų dienų konspektus galima išvysti tik mano ypatingus dailės sugebėjimus bei smulkų dėstytojų aprangos aprašymą („kaip gražiai anatomijos dėstytojas derina žydrą nertinį ir oranžines kelnes“)... 

Bet mokslai pasibeldė ir į mano duris...

Šia liūdna gaida ir baigsiu šiandien.

Juokauju.

Kaip visada viskas baigiasi muzika... Šį kartą, kad nepagalvotumėte, jog esu  didžiulė Tiziano Ferro gerbėja (deja, esu) - britiška daina, vis skambanti, ir skambanti...

 "...only hate the road when you're missing home..."

Ciao,

...

Visada būna tik pradžia

Taigi pagaliau išaušo ta diena, kai nusprendžiau nebetingėti, nebeatsikalbinėti prieš save ir pagaliau (žodis šitokia iškilminga proga vertas biso) reguliariai kurti blog‘ą (galbūt ta diena išaušo kaip tik dabar, kai iki egzaminų liko vos kelios dienos, juk blog‘as vis rimtesnė priežastis nei facebook‘as nesimokymo atvejui). Bet nenukrypstant nuo temos, žodis kurti man reiškia – publikuoti savo nuotraukas, refleksijas, išgyvenimus (deja, tapsiančius nebelabai slaptais ir vien man priklausančiais – bet juk tokia amžinos šlovės kaina), ir percituojant Bibliją barstyti Jums perlus po kojomis, nes aplink nematau nei vienos kiaulės.

Šio blogo pavadinimas, tai tarsi duoklė šaliai, kurioje dabar turiu garbės gyventi, kaip visi jau žinote (susireikšminimas šiais snukiaknygės laikais madingas), tai Italija. Kol kas mano vienintelis pasiteisinimas kodėl dažnai čia kažko nemoku, nesuprantu, tingiu, negaliu, praleidžiu (viską išskyrus paskaitas – jos man šventas dalykas) – yra tai, jog esu tik erasmus studentė – taigi frazės: „sorry I am only erasmus“, „mi dispiace, sono solo erasmus“ – yra dažniausiai naudojamos mano kasdienybėje (kurios tikrai neatspindi gražios viešai publikuojamos nuotraukos). Deja, Italijoje į mokslus žiūrima rimtai, taigi per egzaminą stengsiuosi, kad šios, jau legendinėmis tapusios frazės, netyčia man neišsprūstų, nes jų padariniai gali būti neprognozuojami, kaip, beje, ir viskas Italijoje... Tik čia įmanoma tokį atstumą kaip nuo Vilniaus iki Kauno važiuoti 12 valandų su šešiais persėdimais; tik čia įmanoma antrą valandą dienos užsisakius cappuccino sulaukti paniekinamo baristos žvilgsnio ir puodelio pilno pieno; tik čia įmanoma nekalbant itališkai susikalbėti su italu, nekalbančiu niekaip kitaip tik itališkai. Bet neverta ieškoti logikos, kur ji paprasčiausiai neegzistuoja. Šia mintimi ir baigsiu savo pirmąjį ir tikiuos ne paskutinį įrašą (iš tiesų bijau, kad pamatę gausybę teksto vėl nuklysit atgal į facebook‘o srauto gilybes).

Taigi, mielieji, myliu, bučiuoju, ir iki kitų susitikimų (© Petruškevičius).
 

P.S. nežiūrėti rimtai į tekstą skliausteliuose

2) P.S. nebūčiau aš, jei neužbaigčiau visko muzika... mieliau nebūna - "Tu sei il mio cielo"

Ciao,

...