Pamąstymai

Mitai, gandai, tiesos, pagrąžinimai, ir visa kita...

Grafiti

Jie man čia patinka. Net labai. Pusė jų būna politiniai (aš maniau, kad fašistai ir panašios politinės pakraipos yra išnykusios, bet tik ne Italijoje).

Kita dalis – meilės prisipažinimai, gražiausios eilės, įvairūs pamąstymai filosofinėmis temomis.

Florencija

 

Gėrimai

Jūs turbūt įsivaizduojate, jog italai nuolat gurkšnoja vyną, nesvarbu rytais, ar vakarais, nesvarbu kokio amžiaus jie bebūtų, ar kokio brangumo tas vynas? Deja, tai mitas. Bent jau jaunimas pirmenybę teikia klaikaus skonio alui (dažniausiai importuotam iš Ispanijos), kokteiliams arba kavai . Italai tikrai nuo jos priklausomi – manęs nestebina faktas, kad mano pažįstami per dieną išgeria maždaug 20 puodelių espresso, ir tai daro net ir naktį, o po to ramiai eina miegoti. Kavos rūšių yra begalė, bet italai rytais renkasi cappuccino, o vėliau tik espresso, išimtis nebent daroma cappuccioto (espresso su pieno puta). Beje šis gėrimas kiekviename Italijos regione, net ir kiekviename mieste yra vadinamas vis kitaip. Kalbant apie taip italų mėgiamą espresso, tai reikia paminėti faktą, jog espress‘as Italijoje yra daugybės rūšių. Dėl įdomumo (o gal kam ir pravers) pagrindinės jų yra:

•         Espresso normale

•         Espresso ristretto – tas pats kas ir espresso, tik mažiau vandens. Įdėjus šaukštelį, jis stovi, nes kava - labai koncentruota.

•         Espresso lungo –  gerokai praskiesta vandeniu kava.

•        Espresso corretto – pagardinta stipriu alkoholiniu gėrimu. Asmeniškai man nepatiko ir niekada nekartočiau.

Beje, lankantis baruose Italijoje nerekomenduoju sėstis prie staliuko, mat teks mokėti žymiai daugiau. Italai paprasčiausiai geria kavą ir net užkandžiauja stovėdami prie baro.

Pastovūs lankytojai ir šiaip nauji klientai dažnai vaišinami, jeigu tai baras – pyragaičiais, jei restoranas – taurele grapos ar likerio, pavyzdžiui Limoncello (citrininio skonio, patiks ne visiems – vieni su pasimėgavimu pila į gerklę, o kiti tuo tarpu į kriauklę). 

Cappuccioto

Ne vien kava italai gyvi

Cappuccino

Limoncello

Italų neatsparumas/lepumas

Atėjus žiemai (man labiau primena ankstyvą rudenį Lietuvoje) dauguma italų nekeičia savo aprangos, tačiau nuolat aimanuoja, kad šalta. Parduotuvėse misija neįmanoma - rasti batų su kailiu, ar šiltesnių, ne sintetinių drabužių. Taigi šiuo metų laiku turbūt 75% italų populiacijos serga. Kalčiausia šiuo atveju - netinkama apranga, bet ir klimatas nemažai lemia, nes rytais ir vakarais būna tikrai vėsu, o dienomis gerokai įšyla (pasiekiama įprastos Lietuviškos vėsios vasaros temperatūra). 

 Tęsiant tradiciją - nauja itališka daina - dar vieno populiaraus atlikėjo - Jovanotti - "Tutto l'amore che ho" (keistokas klipas, anyway daina gera)

Ciao,

...

Mitai, Kalėdos ir visa kita

Taigi šį baltą (bijau, kad tiek sniego neatlaikys mano stoglangiai) vakarą - mitų temos pratęsimas. Jų tiek daug, kad užteks iki vasaros.

Mafija

Išgirdus šį žodį visi aišku įsivaizduoja Godfather, cigarus, pritemdytas šviesas, kazino klubus... deja, tai tik gražus įvaizdis, sukurtas Hollywood‘inių filmų dėka. Kalbant apie miestą, kuriame šiuo metu gyvenu, tai mafijos jame visai nėra (nuobodu), kadangi jis per daug mažas, čia nėra daug verslo, taigi, savaime suprantama, nėra ir rinkos ar pinigų, taip patinkančių mafijai. O štai gretimo miesto - Pescaros iškilimo istorija tikrai nebūtų buvusi tokia greita ir įspūdinga be mafijos pagalbos. Per porą metų šis miestas (beveik visiškai sugriautas karo metu) iš dykvietės pavirto į didžiausią ir ekonomiškai stipriausią Abruzzo regiono miestą. Dabar jame viskas sutvarkyta, nuolat atnaujinama, klęsti daugybė prabangių parduotuvių, restoranų, barų. Man netgi teko gerti cappuciotto (panašu į cappuccino, skirtumas tik tas, jog užsisakęs cappuciotto po pietų, nesulauksi paniekinamo baristos žvilgsnio) vienoje vietoje, kuri įrengta ganėtinai prabangiai, ten renkasi solidžiai atrodantys žmonės, bet Godfather taip ir neišvydau. Beje, kuo labiau į pietus, tuo daugiau mafijos, bet niekam gyvent ji netrukdo, taigi let it be.

Kas ir yra kas (ir kur)

Religingumas

Vos atvykusi į Italiją būčiau pasakiusi, kad tai mitas. Tačiau dabar jau esu ne kartą susidūrusi su šiuo faktu. Pvz. ant furos durelių šono – popiežiaus portretas, laiminantis šią transporto priemonę. Ant kiekvieno gatvės kampo – kabinami šventieji paveikslai, nuolat dega žvakės, merkiamos gėlės. O universiteto bibliotekoje susitikau savo pirmąjį giliai religingą italą – mat visiems ateinantiems pas jį su klausimais (ne vien apie knygas, bet daugiau apie gyvenimą), jis cituodavo Madonną (spėju, kad visgi tai ne Louise Ciccone). Atrodytų jaunas žmogus, kaip supratau nepraleidžiantis jokių vakarėlių, vykstančių Terame, o štai vaikšto užsikabinęs kiaušinio dydžio medalioną su šventųjų atvaizdais ir skelbia neoficialius pamokslus iš savo knyginės sakyklos bibliotekoje. Būna ir taip.

Čia šiaip mano požiūris

 

Mandagumas

Nori pereiti gatvę neleistinoje vietoje? Be problemų – visi tave praleis, dar ir draugiškai pamojuos, pasisveikins, nusišypsos. Prisimenu savo pirmąjį gatvės kirtimą ne tam skirtoje vietoje, stebint policijos pareigūnams – buvo kiek nedrąsu, bet jie tiesiog šypsojosi ir gėrėjosi Gran Sasso vaizdais, atsiveriančiais toje vietoje. Taigi nuo tol tai darau bet kur ir bet kada.

Įeinant į parduotuvę (net ir į eilinį prekybos centrą) nieko nuostabaus sulaukti pasisveikinimo, pasiteiravimo kaip sekasi, atsisveikinimo, palinkėjimų bet kokia proga.

Viešojo transporto kontrolieriai Italijoje nėra buduliai, kaip jau man buvo susidaręs įspūdis apie šios profesijos atstovus Lietuvoje. Apsirengę ne šiukšlininkų liemenėmis, bet gražiais kostiumais, niekas nieko nemuša, nerėkia ir nevartoja necenzūrinių žodžių. Visi keleiviai įlipę į autobusą sąžiningai pasižymi bilietus (ko aš nepadariau savo pirmąjį kartą, bet taip jau nesėkmingai susiklostė aplinkybės), jei nepasižymi bilieto ir tikiesi tai padaryti, pamatęs įlipant kontrolierius, deja, nepavyks, mat autobuso vairuotojas iš anksto būna užblokavęs bilietų žymėjimo komposterius. Traukiniuose viskas dar paprasčiau, mat komposteriai yra tik traukinių stotyse, o ne pačiuose traukiniuose, taigi nepažymėjus bilieto, belieka tik melstis, kad kontrolės šį kartą nebūtų (kas taip pat neretai pasitaiko).

Politika

Sistema – siaubinga. Pacituosiu vieną italą (kuris, beje, nesidžiaugia būdamas italu): „Italijoje balsuojama už mažesnį blogį“. Panašiai kaip USA prezidento rinkimai – tėra dvi partijos, jos parenka žmones, ir tau belieka balsuoti arba už Obamą, arba už tą kitą (paskutinį kartą tai buvo turtingasis Romney, kuris aišku nepatiko skurdžiai besiverčiantiems amerikiečiams, kurių kaip ir visur pasaulyje yra dauguma). Taip ir Italijoje. Balsuoji už partiją, kuri po to parenka visokius senius, kurie jau nebesuvokia gyvenantys ne Musolinio laikais, arba jaunas tv žvaigždes (kurias itin mėgo Berlusconi). Bet kokiu atveju svarbu būti prieinamam.

Bet net jei ir būtų galima balsuoti už žmogų, ne už partiją, ne už sistemą, bet tiesiog už asmenybę, tai padaryti būtų tiesiog neįmanoma, nes vėlgi pacituosiu tą italu nenorintį būti italą: „here we do not have normal people just italians...“. Anksčiau buvo Berlusconi (jo niekas niekada nemėgo), dabar valdžioje – Mario Monti, kuris italų nuomone dar blogesnis, mat dirba tik bankams ir Vatican‘ui.

Vienaip ar kitaip italai visada nepatenkinti savo šalies politika.

P.S. Pas mus jau jaučiasi Kalėdinė nuotaika - pagaliau įžiebtas miestas, pagaliau pirmas sniegas, pagaliau išrinktos Kalėdinės dovanėlės (nepamirštant ir savęs). Šio vakaro vaizdai...

Kaip visada - muzikinė pabaiga. Paįvairinimui - ne itališka, ir ne Tiziano Ferro muzika. Šį kartą Christina Aguilera ir countrymen'as Blake Shelton gyvai - "Just a fool". Gero klausymo

Ciao,

...

Po pirmojo egzamino

 Taigi šiandien laikiau italų kalbos egzaminą. Įspūdžiai? ... 

Pirma dalis – diktantas. Pasijaučiau kaip pradinėse klasėse, kai mokytoja vėžlišku tempu diktuodavo primityviausius žodžius, jungdama juos į beprasmius sakinius. 

Antra dalis – klausymas. Tiesiog dviejų draugelių blevyzgos apie keliones. Jei tik ne dialektai, būtų buvę visai easy.

 

Trečia dalis – skaitymas ir atsakymai į klausimus. Tekstas buvo apie kažkokią gėlių pagrindu kuriamą natūralią kosmetiką – labai naudinga informacija būsimai veterinarei. Pagavus įkvėpimui nusprendžiau ir aš kurti prausiklių, kremukų ir skaistalų kolekciją Jūsų šuniui, katei ar ežiukui...

Ketvirta dalis – visada mano „mėgstamiausioji“ gramatika. Paspėliojus ir pamąsčius (bent jau įmitavus šį procesą) pavyko kažką parašyti. Tik nelabai logiška, kad egzamine turi būti naudojama ir gramatika, kuri egzistuoja tik pietų Italijoje. Atsiprašau, bet gyvenu centrinėje Italijoje ir žemiau leistis sutikčiau tik atostogoms, bet ne gyvenimui, tai kam man reikia gramatikos, kurios šiauriečiai nenaudoja?

Penkta dalis – laiško rašymas draugui apie tradicinę savo šalies šventę. Mano atveju tai buvo Užgavėnės. Nieko protingo apie jas neišmąsčiau, bet bent jau palikau ne baltą lapą. 

Taigi reziumė – B2 lygis vs Gabrielė – rezultatai kitą savaitę. Sumąsčius atšvęsti egzamino pabaigą su pica, atsitrenkiau į uždarytas duris, mat siesta time.

Na kodėl negalėjau pratęsti šios nuostabiai skanios serijos iš savo mylimiausios picų kepyklėlės?

P.S. vėl lyja

P.P.S. pietums vėl makaronai

 P.P.P.S. kalnuose vis daugėja sniego, ir jis vis labiau leidžiasi žemyn

Pakeliui į egzaminą

 Kaip visada baigsiu su muzika - šįkart ispaniška Tiziano Ferro dainos "L'amore è una cosa semplice" versija - "El amor es una cosa simple". Sunku nepastebėti kokios šios kalbos panašios...

Ciao,

...

Stereotipai

Taigi šį liūdną vakarą (koks šeštadienis gali būti linksmas, sėdint namie ir besiruošiant italų kalbos B2 lygio egzaminui???) nuspręndžiau parašyti apie itališkus stereotipus (žinau, tai banali tema), bet jie tikrai egzistuoja. 

Maistas

Italai apie jį nuolatos kalba. Susitikus pirmiausia yra aptariama kas, kada, kur ir ką valgė, o vėliau pereinama prie kitų, ne tokių gyvybiškai svarbių temų kaip krizė, politika ar visų mylimas schiopero (streikas).

Italai kasdien valgo tą patį – picą ir makaronus. Kiek teko bendrauti su ispanais, jie tuo tiesiog pasipiktinę, mat pas juos kasdien gaminamas ir valgomas vis kitoks maistas (įdomu kaip jie tai sugeba, mat šios dvi tautos savo tingumu tiesiog identiškos).

Po trijų mėnesių gyvenimo Italijoje galiu konstatuoti faktą, jog man vis dar neatsibodo tie makaronai (beje, pirmą kartą sąvarankiškai juos išsiviriau tik atvykusi į Italiją, iki tol man „makaronai“ egzistavo tik kaip bomžpakio turinys). Net keista vis dar atsibudus ryte, džiaugtis, jog pietums laukia makaronai...

 

O kalbėti apie picą – tiesiog beviltiška. Jei atvažiavęs į Italiją jos taip ir nepabandei, vadinasi tu tiesiog užmigai lėktuve ir susapnavai košmarą. Gyvendama Toskanoje išsiverčiau be makaronų, buvau gyva vien picomis, ir man netrūko jokių maistinių medžiagų, nes ant picos gali rasti visko – pradedant bulvėmis, ikrais, ir baigiant nutella ar pelėsiniu sūriu.  

Vėlavimas

Taip tai tiesa. Italai visada ir visur vėluoja. Universitete atėjus į paskaitą penkiomis minutėmis anksčiau gali rasti tik sargą, žiūrintį į tave kaip į aštuntą pasaulio stebuklą.

Traukiniai čia vėluoja valandomis.

Autobusai gali ir išvis neatvažiuoti...

Traukiniai gražūs, bet kas iš to?

Ritardo (vėlavimas) ir čia buvo tik pati šio proceso pradžia

Mada

Italai dėl jos, švelniai tariant, pamišę. Manęs jau nebestebina aštuntą dešimtą skaičiuojanti senutė, atrodanti taip, tarsi ką tik būtų nužengusi nuo podiumo. Nebestebina ir vaikinai, perkantys kosmetikos bei bižuterijos daugiau nei merginos. Nebestebina net benamis, su Dolce & Gabbana marškiniais, prašantis išmaldos. Visur, kur tik pažvelgsi – vien garsių prekės ženklų daiktai, drabužiai, kosmetika... italų gyvenimo būdas ir tas atrodo glamour‘inis, kol nepamatai tos prabangos prekių šaltinio – dažniausiai, tai nelegaliai į Europą patekę afrikiečiai. Toks jau tas superficial lifestyle...

Kainos garsiai netariamos

Iškalbingumas

Tai vėlgi yra tiesa. Jei italas ko nors nežino, jis pradeda: „secondo me...“ (pasak manęs), ir taip išdėsto visą savo gyvenimo istoriją (kuri dažniausiai nebūna susijusi su kalbėjimą sukėlusia priežastimi). Nesvarbu, tu šneki ir supranti itališkai ar ne, italas visada ras apie ką su tavimi padiskutuoti (žinoma tik itališkai). 

Kalbėdami italai savo mintis pabrėžia išraiškinga kūno kalba.  

Mano mėgstamiausias gestas - „ma che cazzo“ (apsieisit be vertimo šįkart)

 O čia tiesiog trumpas video kaip britai keliavo į Italiją... pažiūrėję šiek tiek pasijuoksit, išmoksit keletą naudingų gestų ir išgirsit truputį pikantiškos informacijos

 Anglų kalba

Kaip visi jau esate girdėję, italai nemėgsta anglų kalbos. Žinoma, yra išimčių, bet dauguma, tiek pagyvenusių, ir kas liūdniausia - tiek jaunų žmonių, nekalba angliškai. Jei per stebuklą rasite italą, mokantį anglų kalbą, neišsigąskite, jei ne kažin ką ir suprasite - dažniausiai italai turi itin ryškų specifinį akcentą, kurį ir išgirsite šiame video (tikiuosi suprantate, kad aš nerimtai)

Šiam vakarui užteks stereotipų, kad per daug neišsigąstumėte ir visgi norėtumėte aplankyti šią tikrai nuostabią šalį. 

Kaip visada baigsiu muzika - ramiam vakarui - Tiziano Ferro speciali swing'inė dainos "La differenza tra me e te" versija...

 Ciao,

...