Pamąstymai

Mitai, gandai, tiesos, pagrąžinimai, ir visa kita...

Grafiti

Jie man čia patinka. Net labai. Pusė jų būna politiniai (aš maniau, kad fašistai ir panašios politinės pakraipos yra išnykusios, bet tik ne Italijoje).

Kita dalis – meilės prisipažinimai, gražiausios eilės, įvairūs pamąstymai filosofinėmis temomis.

Florencija

 

Gėrimai

Jūs turbūt įsivaizduojate, jog italai nuolat gurkšnoja vyną, nesvarbu rytais, ar vakarais, nesvarbu kokio amžiaus jie bebūtų, ar kokio brangumo tas vynas? Deja, tai mitas. Bent jau jaunimas pirmenybę teikia klaikaus skonio alui (dažniausiai importuotam iš Ispanijos), kokteiliams arba kavai . Italai tikrai nuo jos priklausomi – manęs nestebina faktas, kad mano pažįstami per dieną išgeria maždaug 20 puodelių espresso, ir tai daro net ir naktį, o po to ramiai eina miegoti. Kavos rūšių yra begalė, bet italai rytais renkasi cappuccino, o vėliau tik espresso, išimtis nebent daroma cappuccioto (espresso su pieno puta). Beje šis gėrimas kiekviename Italijos regione, net ir kiekviename mieste yra vadinamas vis kitaip. Kalbant apie taip italų mėgiamą espresso, tai reikia paminėti faktą, jog espress‘as Italijoje yra daugybės rūšių. Dėl įdomumo (o gal kam ir pravers) pagrindinės jų yra:

•         Espresso normale

•         Espresso ristretto – tas pats kas ir espresso, tik mažiau vandens. Įdėjus šaukštelį, jis stovi, nes kava - labai koncentruota.

•         Espresso lungo –  gerokai praskiesta vandeniu kava.

•        Espresso corretto – pagardinta stipriu alkoholiniu gėrimu. Asmeniškai man nepatiko ir niekada nekartočiau.

Beje, lankantis baruose Italijoje nerekomenduoju sėstis prie staliuko, mat teks mokėti žymiai daugiau. Italai paprasčiausiai geria kavą ir net užkandžiauja stovėdami prie baro.

Pastovūs lankytojai ir šiaip nauji klientai dažnai vaišinami, jeigu tai baras – pyragaičiais, jei restoranas – taurele grapos ar likerio, pavyzdžiui Limoncello (citrininio skonio, patiks ne visiems – vieni su pasimėgavimu pila į gerklę, o kiti tuo tarpu į kriauklę). 

Cappuccioto

Ne vien kava italai gyvi

Cappuccino

Limoncello

Italų neatsparumas/lepumas

Atėjus žiemai (man labiau primena ankstyvą rudenį Lietuvoje) dauguma italų nekeičia savo aprangos, tačiau nuolat aimanuoja, kad šalta. Parduotuvėse misija neįmanoma - rasti batų su kailiu, ar šiltesnių, ne sintetinių drabužių. Taigi šiuo metų laiku turbūt 75% italų populiacijos serga. Kalčiausia šiuo atveju - netinkama apranga, bet ir klimatas nemažai lemia, nes rytais ir vakarais būna tikrai vėsu, o dienomis gerokai įšyla (pasiekiama įprastos Lietuviškos vėsios vasaros temperatūra). 

 Tęsiant tradiciją - nauja itališka daina - dar vieno populiaraus atlikėjo - Jovanotti - "Tutto l'amore che ho" (keistokas klipas, anyway daina gera)

Ciao,

...

Po pirmojo egzamino

 Taigi šiandien laikiau italų kalbos egzaminą. Įspūdžiai? ... 

Pirma dalis – diktantas. Pasijaučiau kaip pradinėse klasėse, kai mokytoja vėžlišku tempu diktuodavo primityviausius žodžius, jungdama juos į beprasmius sakinius. 

Antra dalis – klausymas. Tiesiog dviejų draugelių blevyzgos apie keliones. Jei tik ne dialektai, būtų buvę visai easy.

 

Trečia dalis – skaitymas ir atsakymai į klausimus. Tekstas buvo apie kažkokią gėlių pagrindu kuriamą natūralią kosmetiką – labai naudinga informacija būsimai veterinarei. Pagavus įkvėpimui nusprendžiau ir aš kurti prausiklių, kremukų ir skaistalų kolekciją Jūsų šuniui, katei ar ežiukui...

Ketvirta dalis – visada mano „mėgstamiausioji“ gramatika. Paspėliojus ir pamąsčius (bent jau įmitavus šį procesą) pavyko kažką parašyti. Tik nelabai logiška, kad egzamine turi būti naudojama ir gramatika, kuri egzistuoja tik pietų Italijoje. Atsiprašau, bet gyvenu centrinėje Italijoje ir žemiau leistis sutikčiau tik atostogoms, bet ne gyvenimui, tai kam man reikia gramatikos, kurios šiauriečiai nenaudoja?

Penkta dalis – laiško rašymas draugui apie tradicinę savo šalies šventę. Mano atveju tai buvo Užgavėnės. Nieko protingo apie jas neišmąsčiau, bet bent jau palikau ne baltą lapą. 

Taigi reziumė – B2 lygis vs Gabrielė – rezultatai kitą savaitę. Sumąsčius atšvęsti egzamino pabaigą su pica, atsitrenkiau į uždarytas duris, mat siesta time.

Na kodėl negalėjau pratęsti šios nuostabiai skanios serijos iš savo mylimiausios picų kepyklėlės?

P.S. vėl lyja

P.P.S. pietums vėl makaronai

 P.P.P.S. kalnuose vis daugėja sniego, ir jis vis labiau leidžiasi žemyn

Pakeliui į egzaminą

 Kaip visada baigsiu su muzika - šįkart ispaniška Tiziano Ferro dainos "L'amore è una cosa semplice" versija - "El amor es una cosa simple". Sunku nepastebėti kokios šios kalbos panašios...

Ciao,

...

Stereotipai

Taigi šį liūdną vakarą (koks šeštadienis gali būti linksmas, sėdint namie ir besiruošiant italų kalbos B2 lygio egzaminui???) nuspręndžiau parašyti apie itališkus stereotipus (žinau, tai banali tema), bet jie tikrai egzistuoja. 

Maistas

Italai apie jį nuolatos kalba. Susitikus pirmiausia yra aptariama kas, kada, kur ir ką valgė, o vėliau pereinama prie kitų, ne tokių gyvybiškai svarbių temų kaip krizė, politika ar visų mylimas schiopero (streikas).

Italai kasdien valgo tą patį – picą ir makaronus. Kiek teko bendrauti su ispanais, jie tuo tiesiog pasipiktinę, mat pas juos kasdien gaminamas ir valgomas vis kitoks maistas (įdomu kaip jie tai sugeba, mat šios dvi tautos savo tingumu tiesiog identiškos).

Po trijų mėnesių gyvenimo Italijoje galiu konstatuoti faktą, jog man vis dar neatsibodo tie makaronai (beje, pirmą kartą sąvarankiškai juos išsiviriau tik atvykusi į Italiją, iki tol man „makaronai“ egzistavo tik kaip bomžpakio turinys). Net keista vis dar atsibudus ryte, džiaugtis, jog pietums laukia makaronai...

 

O kalbėti apie picą – tiesiog beviltiška. Jei atvažiavęs į Italiją jos taip ir nepabandei, vadinasi tu tiesiog užmigai lėktuve ir susapnavai košmarą. Gyvendama Toskanoje išsiverčiau be makaronų, buvau gyva vien picomis, ir man netrūko jokių maistinių medžiagų, nes ant picos gali rasti visko – pradedant bulvėmis, ikrais, ir baigiant nutella ar pelėsiniu sūriu.  

Vėlavimas

Taip tai tiesa. Italai visada ir visur vėluoja. Universitete atėjus į paskaitą penkiomis minutėmis anksčiau gali rasti tik sargą, žiūrintį į tave kaip į aštuntą pasaulio stebuklą.

Traukiniai čia vėluoja valandomis.

Autobusai gali ir išvis neatvažiuoti...

Traukiniai gražūs, bet kas iš to?

Ritardo (vėlavimas) ir čia buvo tik pati šio proceso pradžia

Mada

Italai dėl jos, švelniai tariant, pamišę. Manęs jau nebestebina aštuntą dešimtą skaičiuojanti senutė, atrodanti taip, tarsi ką tik būtų nužengusi nuo podiumo. Nebestebina ir vaikinai, perkantys kosmetikos bei bižuterijos daugiau nei merginos. Nebestebina net benamis, su Dolce & Gabbana marškiniais, prašantis išmaldos. Visur, kur tik pažvelgsi – vien garsių prekės ženklų daiktai, drabužiai, kosmetika... italų gyvenimo būdas ir tas atrodo glamour‘inis, kol nepamatai tos prabangos prekių šaltinio – dažniausiai, tai nelegaliai į Europą patekę afrikiečiai. Toks jau tas superficial lifestyle...

Kainos garsiai netariamos

Iškalbingumas

Tai vėlgi yra tiesa. Jei italas ko nors nežino, jis pradeda: „secondo me...“ (pasak manęs), ir taip išdėsto visą savo gyvenimo istoriją (kuri dažniausiai nebūna susijusi su kalbėjimą sukėlusia priežastimi). Nesvarbu, tu šneki ir supranti itališkai ar ne, italas visada ras apie ką su tavimi padiskutuoti (žinoma tik itališkai). 

Kalbėdami italai savo mintis pabrėžia išraiškinga kūno kalba.  

Mano mėgstamiausias gestas - „ma che cazzo“ (apsieisit be vertimo šįkart)

 O čia tiesiog trumpas video kaip britai keliavo į Italiją... pažiūrėję šiek tiek pasijuoksit, išmoksit keletą naudingų gestų ir išgirsit truputį pikantiškos informacijos

 Anglų kalba

Kaip visi jau esate girdėję, italai nemėgsta anglų kalbos. Žinoma, yra išimčių, bet dauguma, tiek pagyvenusių, ir kas liūdniausia - tiek jaunų žmonių, nekalba angliškai. Jei per stebuklą rasite italą, mokantį anglų kalbą, neišsigąskite, jei ne kažin ką ir suprasite - dažniausiai italai turi itin ryškų specifinį akcentą, kurį ir išgirsite šiame video (tikiuosi suprantate, kad aš nerimtai)

Šiam vakarui užteks stereotipų, kad per daug neišsigąstumėte ir visgi norėtumėte aplankyti šią tikrai nuostabią šalį. 

Kaip visada baigsiu muzika - ramiam vakarui - Tiziano Ferro speciali swing'inė dainos "La differenza tra me e te" versija...

 Ciao,

...

Teramo

 Nekankinsiu Jūsų nuobodžia visiems pasiekiama vikipedijos statistika ir pabandysiu savaip parodyti miestą, kuriame šiuo metu gyvenu. Viliuosi, jog galbūt taip padėsiu apsispręsti kitiems lietuvaičiams, planuojantiems taip pat studijuoti Università degli Studi di Teramo, ir desperatiškai ieškantiems bet kokios naudingos informacijos (kaip, kad ne per seniausiai dariau ir aš). Informacija apie šį miestą internete yra itin ribota, t.y. vos kelios nuotraukos, šiek tiek sausų faktų, bet kaip viskas yra iš tikrųjų gali pasakyti tik žmonės čia jau buvoję – tarp tų laimingųjų esu ir aš. Gyvenu čia dar tik antras mėnuo, bet jau pradedu šiek tiek viskuo bodėtis (nepaisant fakto, kad vakar sugebėjau du kartus pasiklyst).

Miestelis nedidelis, gyventojų beveik dvigubai mažiau nei mano gimtuose Šiauliuose (šis faktas neatrodo tiesa, nes Šiauliuose dar nesu mačius tiek žmonių tiek šventinėmis, tiek darbo dienomis, kiek kasdien matau Terame). Yra išlikę nemažai senovinės architektūros, taip pat yra daugybė siaurų ir klaidžių (taip mano mėgstamų) gatvyčių.

Nuotrauka daryta siestos metu, taigi todėl nesimato žmonių

Kalbant apie universitetą... reiktų daug ką nutylėti, bet išliesiu visus susikaupusius jausmus. Taigi Terame yra penki fakultetai. Gražiausi tiek vidumi, tiek išore yra - Scienze Politiche ir Giurisprudenza. Jau vien tai, jog jie yra ant kalno (į kurį vos įvažiuoja autobusai) pasako viską. Iš viršaus atsiveria pasakiški vaizdai...

Taigi per pertraukas yra ką veikti - tiesiog žiūrėti

Gran Sasso tiesiog ranka pasiekiamas

O viduje viskas ganėtinai modernu ir net ekologiška. Tetrūksta bulvių lysvelės:D

Universiteto kavinukėje nemažas alkoholinių gėrimų pasirinkimas.  Natūraliai kyla klausimas - vartoti prieš, po ar vietoj paskaitų?

Mano (ne)laimei, studijuoju baisiausiuose pastatuose (per anatomijos paskaitą pradėjo kristi lubos) (visada stengiuosi sėdėti ne po lempomis). Žinoma palyginus su LSMU, situacija šiek tiek geresnė (ten viskas visada renovuojama, ir galo tam nematyti). Kad pernelyg neišgąsdinčiau būsimų erasmus veterinarų iš Lietuvos, šįkart nuotraukų gal geriau neviešinsiu... 

Bet nėra jau taip viskas ir blogai – per paskaitas vykdome klonavimus, dėstytojai puikiai išsilavinę, visi moka (bet nekalba) angliškai, turi tarptautinės patirties (gal net per daug, nes fiziologijos paskaita vyksta turbūt kartą per mėnesį, mat dėstytojas nuolatos išvykęs), visi studentai - atkakliai siekiantys žinių, todėl kasdien stebiu inirtingas kovas norint užsiimti geresnes vietas priekyje (turbūt atspėjote, jog stebiu šį spektaklį iš paskutinės eilės). Taip pat smagu, jog stereotipas, kad italai mėgsta vėluoti yra tiesa. Paskaitos visada prasideda bent pusvalandžiu vėliau. Žinoma, niekada negali žinoti ar dėstytojas išlips iš lovos ne ta koja ir ateis anksčiau (kas kartą jau yra net ir nutikę).

Pirmos savaitės universitete buvo keistokos, mat pasižiūrėjus į tų dienų konspektus galima išvysti tik mano ypatingus dailės sugebėjimus bei smulkų dėstytojų aprangos aprašymą („kaip gražiai anatomijos dėstytojas derina žydrą nertinį ir oranžines kelnes“)... 

Bet mokslai pasibeldė ir į mano duris...

Šia liūdna gaida ir baigsiu šiandien.

Juokauju.

Kaip visada viskas baigiasi muzika... Šį kartą, kad nepagalvotumėte, jog esu  didžiulė Tiziano Ferro gerbėja (deja, esu) - britiška daina, vis skambanti, ir skambanti...

 "...only hate the road when you're missing home..."

Ciao,

...