Stereotipai

Taigi šį liūdną vakarą (koks šeštadienis gali būti linksmas, sėdint namie ir besiruošiant italų kalbos B2 lygio egzaminui???) nuspręndžiau parašyti apie itališkus stereotipus (žinau, tai banali tema), bet jie tikrai egzistuoja. 

Maistas

Italai apie jį nuolatos kalba. Susitikus pirmiausia yra aptariama kas, kada, kur ir ką valgė, o vėliau pereinama prie kitų, ne tokių gyvybiškai svarbių temų kaip krizė, politika ar visų mylimas schiopero (streikas).

Italai kasdien valgo tą patį – picą ir makaronus. Kiek teko bendrauti su ispanais, jie tuo tiesiog pasipiktinę, mat pas juos kasdien gaminamas ir valgomas vis kitoks maistas (įdomu kaip jie tai sugeba, mat šios dvi tautos savo tingumu tiesiog identiškos).

Po trijų mėnesių gyvenimo Italijoje galiu konstatuoti faktą, jog man vis dar neatsibodo tie makaronai (beje, pirmą kartą sąvarankiškai juos išsiviriau tik atvykusi į Italiją, iki tol man „makaronai“ egzistavo tik kaip bomžpakio turinys). Net keista vis dar atsibudus ryte, džiaugtis, jog pietums laukia makaronai...

 

O kalbėti apie picą – tiesiog beviltiška. Jei atvažiavęs į Italiją jos taip ir nepabandei, vadinasi tu tiesiog užmigai lėktuve ir susapnavai košmarą. Gyvendama Toskanoje išsiverčiau be makaronų, buvau gyva vien picomis, ir man netrūko jokių maistinių medžiagų, nes ant picos gali rasti visko – pradedant bulvėmis, ikrais, ir baigiant nutella ar pelėsiniu sūriu.  

Vėlavimas

Taip tai tiesa. Italai visada ir visur vėluoja. Universitete atėjus į paskaitą penkiomis minutėmis anksčiau gali rasti tik sargą, žiūrintį į tave kaip į aštuntą pasaulio stebuklą.

Traukiniai čia vėluoja valandomis.

Autobusai gali ir išvis neatvažiuoti...

Traukiniai gražūs, bet kas iš to?

Ritardo (vėlavimas) ir čia buvo tik pati šio proceso pradžia

Mada

Italai dėl jos, švelniai tariant, pamišę. Manęs jau nebestebina aštuntą dešimtą skaičiuojanti senutė, atrodanti taip, tarsi ką tik būtų nužengusi nuo podiumo. Nebestebina ir vaikinai, perkantys kosmetikos bei bižuterijos daugiau nei merginos. Nebestebina net benamis, su Dolce & Gabbana marškiniais, prašantis išmaldos. Visur, kur tik pažvelgsi – vien garsių prekės ženklų daiktai, drabužiai, kosmetika... italų gyvenimo būdas ir tas atrodo glamour‘inis, kol nepamatai tos prabangos prekių šaltinio – dažniausiai, tai nelegaliai į Europą patekę afrikiečiai. Toks jau tas superficial lifestyle...

Kainos garsiai netariamos

Iškalbingumas

Tai vėlgi yra tiesa. Jei italas ko nors nežino, jis pradeda: „secondo me...“ (pasak manęs), ir taip išdėsto visą savo gyvenimo istoriją (kuri dažniausiai nebūna susijusi su kalbėjimą sukėlusia priežastimi). Nesvarbu, tu šneki ir supranti itališkai ar ne, italas visada ras apie ką su tavimi padiskutuoti (žinoma tik itališkai). 

Kalbėdami italai savo mintis pabrėžia išraiškinga kūno kalba.  

Mano mėgstamiausias gestas - „ma che cazzo“ (apsieisit be vertimo šįkart)

 O čia tiesiog trumpas video kaip britai keliavo į Italiją... pažiūrėję šiek tiek pasijuoksit, išmoksit keletą naudingų gestų ir išgirsit truputį pikantiškos informacijos

 Anglų kalba

Kaip visi jau esate girdėję, italai nemėgsta anglų kalbos. Žinoma, yra išimčių, bet dauguma, tiek pagyvenusių, ir kas liūdniausia - tiek jaunų žmonių, nekalba angliškai. Jei per stebuklą rasite italą, mokantį anglų kalbą, neišsigąskite, jei ne kažin ką ir suprasite - dažniausiai italai turi itin ryškų specifinį akcentą, kurį ir išgirsite šiame video (tikiuosi suprantate, kad aš nerimtai)

Šiam vakarui užteks stereotipų, kad per daug neišsigąstumėte ir visgi norėtumėte aplankyti šią tikrai nuostabią šalį. 

Kaip visada baigsiu muzika - ramiam vakarui - Tiziano Ferro speciali swing'inė dainos "La differenza tra me e te" versija...

 Ciao,

...