Studijos

Šiandien įvyko mano pirmasis oficialus kontaktas su pagaliau GYVU gyvūnu – avimi. Užtenka jau knistis po negyvų šuniukų žarnas, norisi šviežios mėsytės.

Su viena avyte nelabai pasisekė, per jos kaltūnus badžiau bet kur, bet kaip, kad tik kažką daryt, bet dėstytojai sakė, kad avys tikrai nebijo ir joms neskauda (bet, kad jos sutraumuotos, tai faktas, mat stovėjo visos susispietusios į krūvą, sukišusios galvas viena po kita, kad tik nesimatytų kaklų, o juose taip veterinarų studentų mėgstamų venų). Galiausiai radau mielą avytę (pavadinau ją Suzi), kuri turėjo gražią veną, ir paėmiau (gal nesupyks, kad šiek tiek per daug) jos kraujo.

Beje, ryt tų pačių keturių avyčių, kurias kankinome šiandien, laukia dar vienas 30 jaunų ir žalių būsimųjų veterinarų vizitas.

Anyway arba išsireiškiant mylimiausiu italų žodžiu (žinoma, po visų keiksmažodžių) - allora

Italijoje mokslo lygis visai kitas nei Lietuvoje (išvados daromos po 1 metų studijavimo Lietuvoje ir 4 mėnesių Italijoje)

• Praktikos gal ir mažiau nei Lietuvoje, bet ji žymiai aukštesnio lygio (ką reiškia vien jau faktas, kad kiekvienas turėjome progą atlikti klonavimą).

• Praktika dažniausiai prasideda pabaigus teorinę dalį, o tai reiškia, jog studentai atėję bent jau žino ką ir kodėl daro, o ne kaip kad Lietuvoje – ateini, mintinai iškalęs lotyniškus pavadinimus, ir visą paskaitą čiupinėji, išsamiai nagrinėdamas, plaučius, kol galiausiai sužinai, kad tai visgi kepenys.

• Bendros paskaitos vyksta diskusijų forma, taigi italai studentai nevengia klausinėti ir net kartais užduoda tokius klausimus, kad juos išgirdęs dėstytojas sugeba tik padėkoti. Dažniausiai paskaitų metu būna smagu, visiems netrūksta geros nuotaikos, dėstytojai nežiūri iš aukšto į studentus (kas yra ypač pastebima Lietuvoje).

• Aišku studentams labiausiai patinka, kad nereikia patiems pirktis jokių medicinių priemonių - viskuo aprūpina universitetas. Faktiškai, toks savaime suprantamas dalykas turėtų egzistuoti ir Lietuvoje, kai veterinariją studijuoja tiek daug už mokslą mokančių žmonių, tačiau kur LSMU dingsta pinigai? Turbūt išleidžiami biurokratiniam aparatui išlaikyti ir plėsti, juk LSMU egzistuoja tiek daug visokiausių centrų, skyrių, poskyrių, padalinių, kuriuose karaliauja ofisinės žiurkės, iš kurių realiai nėra jokios naudos. Ateini pas vieną „specialistą“, tave siunčia pas kitą, o tas kitas išvažiavęs „tobulintis“ į kažkokį kosminės svarbos seminarą. Jums įdomu kokią funkciją atlieka žmogus, kurio pareigos skamba: „Specialistas studijų organizavimui“? Ogi koordinuoja dėstomų dalykų aprašų pateikimą duomenų bazei – skamba tiesiog taip iškilmingai, kaip Amerikos himnas, grojamas McDonalds‘e. Kalbant apie mano erasmus reikalus, iš universiteto pagalbos nesulauksi...

P.S. jei kas dar nežinot, pramiegojau savo pirmą rimtą (4 balų) žemės drebėjimą (per kurį, kaip rašo išmanioji wikipedia, dauguma žmonių prabunda iš miego)

Užbaigimas su muzika. Turbūt neatspėsit, bet šįkart  - Tiziano Ferro daina, šiuo metu karaliaujanti visuose Italijos top‘uose – „Troppo buono“

Ciao,

...