Mitai, Kalėdos ir visa kita

Taigi šį baltą (bijau, kad tiek sniego neatlaikys mano stoglangiai) vakarą - mitų temos pratęsimas. Jų tiek daug, kad užteks iki vasaros.

Mafija

Išgirdus šį žodį visi aišku įsivaizduoja Godfather, cigarus, pritemdytas šviesas, kazino klubus... deja, tai tik gražus įvaizdis, sukurtas Hollywood‘inių filmų dėka. Kalbant apie miestą, kuriame šiuo metu gyvenu, tai mafijos jame visai nėra (nuobodu), kadangi jis per daug mažas, čia nėra daug verslo, taigi, savaime suprantama, nėra ir rinkos ar pinigų, taip patinkančių mafijai. O štai gretimo miesto - Pescaros iškilimo istorija tikrai nebūtų buvusi tokia greita ir įspūdinga be mafijos pagalbos. Per porą metų šis miestas (beveik visiškai sugriautas karo metu) iš dykvietės pavirto į didžiausią ir ekonomiškai stipriausią Abruzzo regiono miestą. Dabar jame viskas sutvarkyta, nuolat atnaujinama, klęsti daugybė prabangių parduotuvių, restoranų, barų. Man netgi teko gerti cappuciotto (panašu į cappuccino, skirtumas tik tas, jog užsisakęs cappuciotto po pietų, nesulauksi paniekinamo baristos žvilgsnio) vienoje vietoje, kuri įrengta ganėtinai prabangiai, ten renkasi solidžiai atrodantys žmonės, bet Godfather taip ir neišvydau. Beje, kuo labiau į pietus, tuo daugiau mafijos, bet niekam gyvent ji netrukdo, taigi let it be.

Kas ir yra kas (ir kur)

Religingumas

Vos atvykusi į Italiją būčiau pasakiusi, kad tai mitas. Tačiau dabar jau esu ne kartą susidūrusi su šiuo faktu. Pvz. ant furos durelių šono – popiežiaus portretas, laiminantis šią transporto priemonę. Ant kiekvieno gatvės kampo – kabinami šventieji paveikslai, nuolat dega žvakės, merkiamos gėlės. O universiteto bibliotekoje susitikau savo pirmąjį giliai religingą italą – mat visiems ateinantiems pas jį su klausimais (ne vien apie knygas, bet daugiau apie gyvenimą), jis cituodavo Madonną (spėju, kad visgi tai ne Louise Ciccone). Atrodytų jaunas žmogus, kaip supratau nepraleidžiantis jokių vakarėlių, vykstančių Terame, o štai vaikšto užsikabinęs kiaušinio dydžio medalioną su šventųjų atvaizdais ir skelbia neoficialius pamokslus iš savo knyginės sakyklos bibliotekoje. Būna ir taip.

Čia šiaip mano požiūris

 

Mandagumas

Nori pereiti gatvę neleistinoje vietoje? Be problemų – visi tave praleis, dar ir draugiškai pamojuos, pasisveikins, nusišypsos. Prisimenu savo pirmąjį gatvės kirtimą ne tam skirtoje vietoje, stebint policijos pareigūnams – buvo kiek nedrąsu, bet jie tiesiog šypsojosi ir gėrėjosi Gran Sasso vaizdais, atsiveriančiais toje vietoje. Taigi nuo tol tai darau bet kur ir bet kada.

Įeinant į parduotuvę (net ir į eilinį prekybos centrą) nieko nuostabaus sulaukti pasisveikinimo, pasiteiravimo kaip sekasi, atsisveikinimo, palinkėjimų bet kokia proga.

Viešojo transporto kontrolieriai Italijoje nėra buduliai, kaip jau man buvo susidaręs įspūdis apie šios profesijos atstovus Lietuvoje. Apsirengę ne šiukšlininkų liemenėmis, bet gražiais kostiumais, niekas nieko nemuša, nerėkia ir nevartoja necenzūrinių žodžių. Visi keleiviai įlipę į autobusą sąžiningai pasižymi bilietus (ko aš nepadariau savo pirmąjį kartą, bet taip jau nesėkmingai susiklostė aplinkybės), jei nepasižymi bilieto ir tikiesi tai padaryti, pamatęs įlipant kontrolierius, deja, nepavyks, mat autobuso vairuotojas iš anksto būna užblokavęs bilietų žymėjimo komposterius. Traukiniuose viskas dar paprasčiau, mat komposteriai yra tik traukinių stotyse, o ne pačiuose traukiniuose, taigi nepažymėjus bilieto, belieka tik melstis, kad kontrolės šį kartą nebūtų (kas taip pat neretai pasitaiko).

Politika

Sistema – siaubinga. Pacituosiu vieną italą (kuris, beje, nesidžiaugia būdamas italu): „Italijoje balsuojama už mažesnį blogį“. Panašiai kaip USA prezidento rinkimai – tėra dvi partijos, jos parenka žmones, ir tau belieka balsuoti arba už Obamą, arba už tą kitą (paskutinį kartą tai buvo turtingasis Romney, kuris aišku nepatiko skurdžiai besiverčiantiems amerikiečiams, kurių kaip ir visur pasaulyje yra dauguma). Taip ir Italijoje. Balsuoji už partiją, kuri po to parenka visokius senius, kurie jau nebesuvokia gyvenantys ne Musolinio laikais, arba jaunas tv žvaigždes (kurias itin mėgo Berlusconi). Bet kokiu atveju svarbu būti prieinamam.

Bet net jei ir būtų galima balsuoti už žmogų, ne už partiją, ne už sistemą, bet tiesiog už asmenybę, tai padaryti būtų tiesiog neįmanoma, nes vėlgi pacituosiu tą italu nenorintį būti italą: „here we do not have normal people just italians...“. Anksčiau buvo Berlusconi (jo niekas niekada nemėgo), dabar valdžioje – Mario Monti, kuris italų nuomone dar blogesnis, mat dirba tik bankams ir Vatican‘ui.

Vienaip ar kitaip italai visada nepatenkinti savo šalies politika.

P.S. Pas mus jau jaučiasi Kalėdinė nuotaika - pagaliau įžiebtas miestas, pagaliau pirmas sniegas, pagaliau išrinktos Kalėdinės dovanėlės (nepamirštant ir savęs). Šio vakaro vaizdai...

Kaip visada - muzikinė pabaiga. Paįvairinimui - ne itališka, ir ne Tiziano Ferro muzika. Šį kartą Christina Aguilera ir countrymen'as Blake Shelton gyvai - "Just a fool". Gero klausymo

Ciao,

...