Studijos

Šiandien įvyko mano pirmasis oficialus kontaktas su pagaliau GYVU gyvūnu – avimi. Užtenka jau knistis po negyvų šuniukų žarnas, norisi šviežios mėsytės.

Su viena avyte nelabai pasisekė, per jos kaltūnus badžiau bet kur, bet kaip, kad tik kažką daryt, bet dėstytojai sakė, kad avys tikrai nebijo ir joms neskauda (bet, kad jos sutraumuotos, tai faktas, mat stovėjo visos susispietusios į krūvą, sukišusios galvas viena po kita, kad tik nesimatytų kaklų, o juose taip veterinarų studentų mėgstamų venų). Galiausiai radau mielą avytę (pavadinau ją Suzi), kuri turėjo gražią veną, ir paėmiau (gal nesupyks, kad šiek tiek per daug) jos kraujo.

Beje, ryt tų pačių keturių avyčių, kurias kankinome šiandien, laukia dar vienas 30 jaunų ir žalių būsimųjų veterinarų vizitas.

Anyway arba išsireiškiant mylimiausiu italų žodžiu (žinoma, po visų keiksmažodžių) - allora

Italijoje mokslo lygis visai kitas nei Lietuvoje (išvados daromos po 1 metų studijavimo Lietuvoje ir 4 mėnesių Italijoje)

• Praktikos gal ir mažiau nei Lietuvoje, bet ji žymiai aukštesnio lygio (ką reiškia vien jau faktas, kad kiekvienas turėjome progą atlikti klonavimą).

• Praktika dažniausiai prasideda pabaigus teorinę dalį, o tai reiškia, jog studentai atėję bent jau žino ką ir kodėl daro, o ne kaip kad Lietuvoje – ateini, mintinai iškalęs lotyniškus pavadinimus, ir visą paskaitą čiupinėji, išsamiai nagrinėdamas, plaučius, kol galiausiai sužinai, kad tai visgi kepenys.

• Bendros paskaitos vyksta diskusijų forma, taigi italai studentai nevengia klausinėti ir net kartais užduoda tokius klausimus, kad juos išgirdęs dėstytojas sugeba tik padėkoti. Dažniausiai paskaitų metu būna smagu, visiems netrūksta geros nuotaikos, dėstytojai nežiūri iš aukšto į studentus (kas yra ypač pastebima Lietuvoje).

• Aišku studentams labiausiai patinka, kad nereikia patiems pirktis jokių medicinių priemonių - viskuo aprūpina universitetas. Faktiškai, toks savaime suprantamas dalykas turėtų egzistuoti ir Lietuvoje, kai veterinariją studijuoja tiek daug už mokslą mokančių žmonių, tačiau kur LSMU dingsta pinigai? Turbūt išleidžiami biurokratiniam aparatui išlaikyti ir plėsti, juk LSMU egzistuoja tiek daug visokiausių centrų, skyrių, poskyrių, padalinių, kuriuose karaliauja ofisinės žiurkės, iš kurių realiai nėra jokios naudos. Ateini pas vieną „specialistą“, tave siunčia pas kitą, o tas kitas išvažiavęs „tobulintis“ į kažkokį kosminės svarbos seminarą. Jums įdomu kokią funkciją atlieka žmogus, kurio pareigos skamba: „Specialistas studijų organizavimui“? Ogi koordinuoja dėstomų dalykų aprašų pateikimą duomenų bazei – skamba tiesiog taip iškilmingai, kaip Amerikos himnas, grojamas McDonalds‘e. Kalbant apie mano erasmus reikalus, iš universiteto pagalbos nesulauksi...

P.S. jei kas dar nežinot, pramiegojau savo pirmą rimtą (4 balų) žemės drebėjimą (per kurį, kaip rašo išmanioji wikipedia, dauguma žmonių prabunda iš miego)

Užbaigimas su muzika. Turbūt neatspėsit, bet šįkart  - Tiziano Ferro daina, šiuo metu karaliaujanti visuose Italijos top‘uose – „Troppo buono“

Ciao,

...

Po pirmojo egzamino

 Taigi šiandien laikiau italų kalbos egzaminą. Įspūdžiai? ... 

Pirma dalis – diktantas. Pasijaučiau kaip pradinėse klasėse, kai mokytoja vėžlišku tempu diktuodavo primityviausius žodžius, jungdama juos į beprasmius sakinius. 

Antra dalis – klausymas. Tiesiog dviejų draugelių blevyzgos apie keliones. Jei tik ne dialektai, būtų buvę visai easy.

 

Trečia dalis – skaitymas ir atsakymai į klausimus. Tekstas buvo apie kažkokią gėlių pagrindu kuriamą natūralią kosmetiką – labai naudinga informacija būsimai veterinarei. Pagavus įkvėpimui nusprendžiau ir aš kurti prausiklių, kremukų ir skaistalų kolekciją Jūsų šuniui, katei ar ežiukui...

Ketvirta dalis – visada mano „mėgstamiausioji“ gramatika. Paspėliojus ir pamąsčius (bent jau įmitavus šį procesą) pavyko kažką parašyti. Tik nelabai logiška, kad egzamine turi būti naudojama ir gramatika, kuri egzistuoja tik pietų Italijoje. Atsiprašau, bet gyvenu centrinėje Italijoje ir žemiau leistis sutikčiau tik atostogoms, bet ne gyvenimui, tai kam man reikia gramatikos, kurios šiauriečiai nenaudoja?

Penkta dalis – laiško rašymas draugui apie tradicinę savo šalies šventę. Mano atveju tai buvo Užgavėnės. Nieko protingo apie jas neišmąsčiau, bet bent jau palikau ne baltą lapą. 

Taigi reziumė – B2 lygis vs Gabrielė – rezultatai kitą savaitę. Sumąsčius atšvęsti egzamino pabaigą su pica, atsitrenkiau į uždarytas duris, mat siesta time.

Na kodėl negalėjau pratęsti šios nuostabiai skanios serijos iš savo mylimiausios picų kepyklėlės?

P.S. vėl lyja

P.P.S. pietums vėl makaronai

 P.P.P.S. kalnuose vis daugėja sniego, ir jis vis labiau leidžiasi žemyn

Pakeliui į egzaminą

 Kaip visada baigsiu su muzika - šįkart ispaniška Tiziano Ferro dainos "L'amore è una cosa semplice" versija - "El amor es una cosa simple". Sunku nepastebėti kokios šios kalbos panašios...

Ciao,

...

Kalėdos?

Taigi šį niūrų (po egzamino, o ryt ir dar vienas), vėjuotą (prasideda uraganas) ir šaltą (italams - mirtinai) vakarą, nusprendžiau parašyti apie nenumaldomai artėjančias Kalėdas.

Deja, pas mus jos nelabai ir jaučiasi, taigi nustokite mane erzinti žiebdami savo įspūdingas egles!!! Beje, pernai Terame buvo milžiniška ROŽINĖ (pasijaučiau kaip Houmeris su spurga) eglė...  todėl kasdien vis einu pro pagrindinę aikštę ir dairausi, dairausi, bet kol kas nieko... neskuba italai puošti miesto, tik perka ir perka kažkokius sintetinius tipo Kalėdinius keksus, kurie man tiesiog nekvepia Kalėdomis... parduotuvėse, savaime suprantama, yra daugybė mandarinų, įvairiausių rūšių, pačių skaniausių, šviežiausių, neapipurkštų chemikalais, bet jie irgi kažkodėl nekvepia Kalėdomis... 

Pernykščių Teramo Kalėdų vaizdas pagal Francesco Mastrorizzi

Šiemetinis vaizdas - italai dar neįsivažiavo puošdami miestą

Dar vienas beje – sniegas. Grįžusi į Lietuvą tikiuosi rasti pusnių pusnis, bet tik, kad Terame nesnigtų, nes vėlgi gandai gandeliai, kad pernai sniego buvo vos ne iki kelių (italai aišku perdeda taip kalbėdami, bet kažkiek tiesos tame yra). Kadangi buvo tiek daug sniego visas miestas tiesiog UŽSIDARĖ. Kaip tai suprasti? Ogi – užsidarė visos parduotuvės, įstaigos (mokymosi, paslaugų ir t.t.), nustojo važinėti viešasis transportas, ir ne tik. Į miestą ir iš jo nebevažiavo ABSOLIUČIAI niekas – juk keliai nevalyti, per daug pavojinga pajudėti iš saugaus namų prieglobsčio... Taigi vargšai studentai užstrigo Terame kelioms savaitėms, kol viskas nutirpo ir įprastinis gyvenimas grįžo į savo vėžias. Lietuvoje kelininkai dirba pavėluotai, Italijoje jų apskritai nėra. Kaip, kad sakė viena mano sutikta italė Samira – italai gabūs tik kulinarijos srity. Daugiau jokie darbai jiems nesiseka, pradedant politika (Berlusconi), baigiant sniego valymu.   

Jei jau prakalbom apie sniegą, šiandien kaip tik jį mačiau – maždaug pora km į šoną ir į viršų – kalnuose. Iš taip toli nepavyko jo užuosti, bet jo nusileidžiant (pasikartosiu) tikrai nelaukiu. 

Štai ir namus studentiškai pasipuošėm, kad šventiška dvasia labiau jaustųsi, bet man vis dar nekvepia Kalėdomis...

Buon Natale - Linksmų Kalėdų

Dar viena smagi naujiena – mano universitete pagaliau įjungė šildymą!!! Deja, pasidarė net per karšta, italams niekaip nepavyksta atrasti aukso vidurio...

 Šia džiugia žinia  ir baigsiu šiandien, nes kaip tai jau tapo tradicija, prieš egzaminą einu žiūrėti dramos. Vakar buvo Woody Allen'o pusiau amerikietiškas, pusiau itališkas filmas "To Rome with love" (kurį, kas keisčiausia, žiūrėdama dvejomis kalbomis, abejomis ir supratau!!!), na, o šiandien - oskarais apipiltasis "Artistas".

O Jums šį vakarą skiriu naują dainą - Tiziano Ferro hito "La differenza tra me e te" swing'inė versija live

Ciao,

...

Stereotipai

Taigi šį liūdną vakarą (koks šeštadienis gali būti linksmas, sėdint namie ir besiruošiant italų kalbos B2 lygio egzaminui???) nuspręndžiau parašyti apie itališkus stereotipus (žinau, tai banali tema), bet jie tikrai egzistuoja. 

Maistas

Italai apie jį nuolatos kalba. Susitikus pirmiausia yra aptariama kas, kada, kur ir ką valgė, o vėliau pereinama prie kitų, ne tokių gyvybiškai svarbių temų kaip krizė, politika ar visų mylimas schiopero (streikas).

Italai kasdien valgo tą patį – picą ir makaronus. Kiek teko bendrauti su ispanais, jie tuo tiesiog pasipiktinę, mat pas juos kasdien gaminamas ir valgomas vis kitoks maistas (įdomu kaip jie tai sugeba, mat šios dvi tautos savo tingumu tiesiog identiškos).

Po trijų mėnesių gyvenimo Italijoje galiu konstatuoti faktą, jog man vis dar neatsibodo tie makaronai (beje, pirmą kartą sąvarankiškai juos išsiviriau tik atvykusi į Italiją, iki tol man „makaronai“ egzistavo tik kaip bomžpakio turinys). Net keista vis dar atsibudus ryte, džiaugtis, jog pietums laukia makaronai...

 

O kalbėti apie picą – tiesiog beviltiška. Jei atvažiavęs į Italiją jos taip ir nepabandei, vadinasi tu tiesiog užmigai lėktuve ir susapnavai košmarą. Gyvendama Toskanoje išsiverčiau be makaronų, buvau gyva vien picomis, ir man netrūko jokių maistinių medžiagų, nes ant picos gali rasti visko – pradedant bulvėmis, ikrais, ir baigiant nutella ar pelėsiniu sūriu.  

Vėlavimas

Taip tai tiesa. Italai visada ir visur vėluoja. Universitete atėjus į paskaitą penkiomis minutėmis anksčiau gali rasti tik sargą, žiūrintį į tave kaip į aštuntą pasaulio stebuklą.

Traukiniai čia vėluoja valandomis.

Autobusai gali ir išvis neatvažiuoti...

Traukiniai gražūs, bet kas iš to?

Ritardo (vėlavimas) ir čia buvo tik pati šio proceso pradžia

Mada

Italai dėl jos, švelniai tariant, pamišę. Manęs jau nebestebina aštuntą dešimtą skaičiuojanti senutė, atrodanti taip, tarsi ką tik būtų nužengusi nuo podiumo. Nebestebina ir vaikinai, perkantys kosmetikos bei bižuterijos daugiau nei merginos. Nebestebina net benamis, su Dolce & Gabbana marškiniais, prašantis išmaldos. Visur, kur tik pažvelgsi – vien garsių prekės ženklų daiktai, drabužiai, kosmetika... italų gyvenimo būdas ir tas atrodo glamour‘inis, kol nepamatai tos prabangos prekių šaltinio – dažniausiai, tai nelegaliai į Europą patekę afrikiečiai. Toks jau tas superficial lifestyle...

Kainos garsiai netariamos

Iškalbingumas

Tai vėlgi yra tiesa. Jei italas ko nors nežino, jis pradeda: „secondo me...“ (pasak manęs), ir taip išdėsto visą savo gyvenimo istoriją (kuri dažniausiai nebūna susijusi su kalbėjimą sukėlusia priežastimi). Nesvarbu, tu šneki ir supranti itališkai ar ne, italas visada ras apie ką su tavimi padiskutuoti (žinoma tik itališkai). 

Kalbėdami italai savo mintis pabrėžia išraiškinga kūno kalba.  

Mano mėgstamiausias gestas - „ma che cazzo“ (apsieisit be vertimo šįkart)

 O čia tiesiog trumpas video kaip britai keliavo į Italiją... pažiūrėję šiek tiek pasijuoksit, išmoksit keletą naudingų gestų ir išgirsit truputį pikantiškos informacijos

 Anglų kalba

Kaip visi jau esate girdėję, italai nemėgsta anglų kalbos. Žinoma, yra išimčių, bet dauguma, tiek pagyvenusių, ir kas liūdniausia - tiek jaunų žmonių, nekalba angliškai. Jei per stebuklą rasite italą, mokantį anglų kalbą, neišsigąskite, jei ne kažin ką ir suprasite - dažniausiai italai turi itin ryškų specifinį akcentą, kurį ir išgirsite šiame video (tikiuosi suprantate, kad aš nerimtai)

Šiam vakarui užteks stereotipų, kad per daug neišsigąstumėte ir visgi norėtumėte aplankyti šią tikrai nuostabią šalį. 

Kaip visada baigsiu muzika - ramiam vakarui - Tiziano Ferro speciali swing'inė dainos "La differenza tra me e te" versija...

 Ciao,

...