Itališki nelogiškumai ir šiaip pastebėjimai

Streikai (i scioperi)

Jie čia egzistuoja. Ir net labai. Per visą savo keturių mėnesių viešnagę Italijoje teko matyti ne vieną - viešojo transporto, universitetų, mokyklų, darbininkų - streiką. Viskas vyksta taikiai, žmonės susirenka, pasidalina savo idėjomis ir išsiskirsto. Pokyčių jokių. Štai visai neseniai vyko Teramo universiteto darbuotojų ir studentų streikas, kuriuo buvo siekiama sumažinti mokestį už mokslą, įkurti bendrabučius ir t.t. Daug šnekų mažai darbų.

Tvarkos/organizuotumo nebuvimas/ir šiaip

Biurokratija čia klęsti. Nueini tvarkytis dokumentų, ir tave siuntinėja nuo vieno tarnautojo iki kito, nes visi tiesiog tingi tvarkyti tuos tavo nereikšmingus dokumentus. P.S. Keista, jog imigracijos skyriuose dirbantys žmonės nežino, jog Lietuva JAU Europos sąjungoje.

Biurokratija - vis dar tokio viduramžiško lygio

Jeigu gauni pasirašyti dokumentus, niekada nebūna pažymėta kur, ir tau tiesiog pasakoma, rašykis kur tik nori, niekam neįdomu. Rašykis bet kur, bet kaip, net ir kryžiuko užteks.

Beje, italų ID kortelės atrodo lyg mano kelionių pasas, turėtas vaikystėje – popierinis, prirašytas ranka ir tiesiog taip lengvai suklastojamas...

Dokumente nurodomi tokie dalykai, kaip darbovietė, plaukų, akių spalva, ir net ypatingi skiriamieji bruožai, kurių, atrodo, dauguma italų tiesiog neturi

Jei yra organizuojamas koks nors renginys, jokiu būdu nesugalvok ateiti į jį madingai pavėlavęs, nes rasi organizatorius DAR TIK pradedančius ruošti patalpas renginiui. Jei jau vėluoji, tai vėluok padoriai. Renginiai prasideda mažiausiai valanda vėliau, jų pertraukos iš pavyzdžiui oficialių 5 minučių išauga į 30, taigi renginiai visada gerokai užsitęsia.

Tas pats ir su paskaitomis. Dėstytojai nesugeba organizuoti savo laiko. Paskaitos prasideda bent pusvalandžiu vėliau, pertraukos iš oficialių 5 minučių virsta 20. Gerai bent tiek, kad dėstytojai niekada neužlaiko studentų ir visada baigia laiku, žinoma, todėl jie nespėja išaiškinti visos paskaitos medžiagos, tačiau tai nieko nepiktina, ir visi laimingi palieka universitetą.

Vairavimas

Saugiausia pėstiesiems kelio dalis  - turbūt pats gatvės vidurys, nes tave tokiu atveju bent jau pastebės ir pabandys nekliūdyti. Šaligatviai, perėjos, dviračių takai – viskas okupuojama automobilių – pačių įvairiausių, tiek senų, vos beužsikuriančių lauželių, tiek pačių naujausių mersų, bmw ir kitokių prašmatnybinių haute coutur‘ų.  Populiarumo viršūnėje puikuojasi smart‘ai, mini cooper‘iai, pand‘os ir senoviniai, labai labai mieli fiat‘ukai.

 

Vairavimas, švelniai tariant, chaotiškas. Jeigu vairuotojas sugeba išgėręs porą taurių vyno sklandžiai rūkyti, rašyti sms ir intensyviai naudotis savo klaksofonu vienu metu – tuomet jis tikrų tikriausias italas. Per visą savo buvimo laikotarpį mačiau tik vieną mažą avariją, o tai parodo, kad visgi italai vairuoja gerai. Beje, jie nemėgsta saugos diržų. Parkuojasi taip pat kaip ir vairuoja – chaotiškai, nebijodami braižyti tiek savos, tiek svetimos transporto priemonės. Nieko nuostabaus, jog dauguma automobilių Italijoje yra bent šiek tiek daužti, nubraižyti ar įskilę. Nepatariu pirkti dėvėto automobilio eksportuoto iš Italijos. Ir nepatariu į Italijos pietus pvz. Napolį keliauti automobiliu (nemažai šansų, jog grįžtant reiks skristi). 

Šitokia optimistiška mintimi baigiu šią vėlyvą popietę savo dar vieną blog'o įrašą. 

Pabaigai- itališka klasika - Mina "Se telefonando"

Ciao,

...

Pamąstymai

Mitai, gandai, tiesos, pagrąžinimai, ir visa kita...

Grafiti

Jie man čia patinka. Net labai. Pusė jų būna politiniai (aš maniau, kad fašistai ir panašios politinės pakraipos yra išnykusios, bet tik ne Italijoje).

Kita dalis – meilės prisipažinimai, gražiausios eilės, įvairūs pamąstymai filosofinėmis temomis.

Florencija

 

Gėrimai

Jūs turbūt įsivaizduojate, jog italai nuolat gurkšnoja vyną, nesvarbu rytais, ar vakarais, nesvarbu kokio amžiaus jie bebūtų, ar kokio brangumo tas vynas? Deja, tai mitas. Bent jau jaunimas pirmenybę teikia klaikaus skonio alui (dažniausiai importuotam iš Ispanijos), kokteiliams arba kavai . Italai tikrai nuo jos priklausomi – manęs nestebina faktas, kad mano pažįstami per dieną išgeria maždaug 20 puodelių espresso, ir tai daro net ir naktį, o po to ramiai eina miegoti. Kavos rūšių yra begalė, bet italai rytais renkasi cappuccino, o vėliau tik espresso, išimtis nebent daroma cappuccioto (espresso su pieno puta). Beje šis gėrimas kiekviename Italijos regione, net ir kiekviename mieste yra vadinamas vis kitaip. Kalbant apie taip italų mėgiamą espresso, tai reikia paminėti faktą, jog espress‘as Italijoje yra daugybės rūšių. Dėl įdomumo (o gal kam ir pravers) pagrindinės jų yra:

•         Espresso normale

•         Espresso ristretto – tas pats kas ir espresso, tik mažiau vandens. Įdėjus šaukštelį, jis stovi, nes kava - labai koncentruota.

•         Espresso lungo –  gerokai praskiesta vandeniu kava.

•        Espresso corretto – pagardinta stipriu alkoholiniu gėrimu. Asmeniškai man nepatiko ir niekada nekartočiau.

Beje, lankantis baruose Italijoje nerekomenduoju sėstis prie staliuko, mat teks mokėti žymiai daugiau. Italai paprasčiausiai geria kavą ir net užkandžiauja stovėdami prie baro.

Pastovūs lankytojai ir šiaip nauji klientai dažnai vaišinami, jeigu tai baras – pyragaičiais, jei restoranas – taurele grapos ar likerio, pavyzdžiui Limoncello (citrininio skonio, patiks ne visiems – vieni su pasimėgavimu pila į gerklę, o kiti tuo tarpu į kriauklę). 

Cappuccioto

Ne vien kava italai gyvi

Cappuccino

Limoncello

Italų neatsparumas/lepumas

Atėjus žiemai (man labiau primena ankstyvą rudenį Lietuvoje) dauguma italų nekeičia savo aprangos, tačiau nuolat aimanuoja, kad šalta. Parduotuvėse misija neįmanoma - rasti batų su kailiu, ar šiltesnių, ne sintetinių drabužių. Taigi šiuo metų laiku turbūt 75% italų populiacijos serga. Kalčiausia šiuo atveju - netinkama apranga, bet ir klimatas nemažai lemia, nes rytais ir vakarais būna tikrai vėsu, o dienomis gerokai įšyla (pasiekiama įprastos Lietuviškos vėsios vasaros temperatūra). 

 Tęsiant tradiciją - nauja itališka daina - dar vieno populiaraus atlikėjo - Jovanotti - "Tutto l'amore che ho" (keistokas klipas, anyway daina gera)

Ciao,

...

Mitai, Kalėdos ir visa kita

Taigi šį baltą (bijau, kad tiek sniego neatlaikys mano stoglangiai) vakarą - mitų temos pratęsimas. Jų tiek daug, kad užteks iki vasaros.

Mafija

Išgirdus šį žodį visi aišku įsivaizduoja Godfather, cigarus, pritemdytas šviesas, kazino klubus... deja, tai tik gražus įvaizdis, sukurtas Hollywood‘inių filmų dėka. Kalbant apie miestą, kuriame šiuo metu gyvenu, tai mafijos jame visai nėra (nuobodu), kadangi jis per daug mažas, čia nėra daug verslo, taigi, savaime suprantama, nėra ir rinkos ar pinigų, taip patinkančių mafijai. O štai gretimo miesto - Pescaros iškilimo istorija tikrai nebūtų buvusi tokia greita ir įspūdinga be mafijos pagalbos. Per porą metų šis miestas (beveik visiškai sugriautas karo metu) iš dykvietės pavirto į didžiausią ir ekonomiškai stipriausią Abruzzo regiono miestą. Dabar jame viskas sutvarkyta, nuolat atnaujinama, klęsti daugybė prabangių parduotuvių, restoranų, barų. Man netgi teko gerti cappuciotto (panašu į cappuccino, skirtumas tik tas, jog užsisakęs cappuciotto po pietų, nesulauksi paniekinamo baristos žvilgsnio) vienoje vietoje, kuri įrengta ganėtinai prabangiai, ten renkasi solidžiai atrodantys žmonės, bet Godfather taip ir neišvydau. Beje, kuo labiau į pietus, tuo daugiau mafijos, bet niekam gyvent ji netrukdo, taigi let it be.

Kas ir yra kas (ir kur)

Religingumas

Vos atvykusi į Italiją būčiau pasakiusi, kad tai mitas. Tačiau dabar jau esu ne kartą susidūrusi su šiuo faktu. Pvz. ant furos durelių šono – popiežiaus portretas, laiminantis šią transporto priemonę. Ant kiekvieno gatvės kampo – kabinami šventieji paveikslai, nuolat dega žvakės, merkiamos gėlės. O universiteto bibliotekoje susitikau savo pirmąjį giliai religingą italą – mat visiems ateinantiems pas jį su klausimais (ne vien apie knygas, bet daugiau apie gyvenimą), jis cituodavo Madonną (spėju, kad visgi tai ne Louise Ciccone). Atrodytų jaunas žmogus, kaip supratau nepraleidžiantis jokių vakarėlių, vykstančių Terame, o štai vaikšto užsikabinęs kiaušinio dydžio medalioną su šventųjų atvaizdais ir skelbia neoficialius pamokslus iš savo knyginės sakyklos bibliotekoje. Būna ir taip.

Čia šiaip mano požiūris

 

Mandagumas

Nori pereiti gatvę neleistinoje vietoje? Be problemų – visi tave praleis, dar ir draugiškai pamojuos, pasisveikins, nusišypsos. Prisimenu savo pirmąjį gatvės kirtimą ne tam skirtoje vietoje, stebint policijos pareigūnams – buvo kiek nedrąsu, bet jie tiesiog šypsojosi ir gėrėjosi Gran Sasso vaizdais, atsiveriančiais toje vietoje. Taigi nuo tol tai darau bet kur ir bet kada.

Įeinant į parduotuvę (net ir į eilinį prekybos centrą) nieko nuostabaus sulaukti pasisveikinimo, pasiteiravimo kaip sekasi, atsisveikinimo, palinkėjimų bet kokia proga.

Viešojo transporto kontrolieriai Italijoje nėra buduliai, kaip jau man buvo susidaręs įspūdis apie šios profesijos atstovus Lietuvoje. Apsirengę ne šiukšlininkų liemenėmis, bet gražiais kostiumais, niekas nieko nemuša, nerėkia ir nevartoja necenzūrinių žodžių. Visi keleiviai įlipę į autobusą sąžiningai pasižymi bilietus (ko aš nepadariau savo pirmąjį kartą, bet taip jau nesėkmingai susiklostė aplinkybės), jei nepasižymi bilieto ir tikiesi tai padaryti, pamatęs įlipant kontrolierius, deja, nepavyks, mat autobuso vairuotojas iš anksto būna užblokavęs bilietų žymėjimo komposterius. Traukiniuose viskas dar paprasčiau, mat komposteriai yra tik traukinių stotyse, o ne pačiuose traukiniuose, taigi nepažymėjus bilieto, belieka tik melstis, kad kontrolės šį kartą nebūtų (kas taip pat neretai pasitaiko).

Politika

Sistema – siaubinga. Pacituosiu vieną italą (kuris, beje, nesidžiaugia būdamas italu): „Italijoje balsuojama už mažesnį blogį“. Panašiai kaip USA prezidento rinkimai – tėra dvi partijos, jos parenka žmones, ir tau belieka balsuoti arba už Obamą, arba už tą kitą (paskutinį kartą tai buvo turtingasis Romney, kuris aišku nepatiko skurdžiai besiverčiantiems amerikiečiams, kurių kaip ir visur pasaulyje yra dauguma). Taip ir Italijoje. Balsuoji už partiją, kuri po to parenka visokius senius, kurie jau nebesuvokia gyvenantys ne Musolinio laikais, arba jaunas tv žvaigždes (kurias itin mėgo Berlusconi). Bet kokiu atveju svarbu būti prieinamam.

Bet net jei ir būtų galima balsuoti už žmogų, ne už partiją, ne už sistemą, bet tiesiog už asmenybę, tai padaryti būtų tiesiog neįmanoma, nes vėlgi pacituosiu tą italu nenorintį būti italą: „here we do not have normal people just italians...“. Anksčiau buvo Berlusconi (jo niekas niekada nemėgo), dabar valdžioje – Mario Monti, kuris italų nuomone dar blogesnis, mat dirba tik bankams ir Vatican‘ui.

Vienaip ar kitaip italai visada nepatenkinti savo šalies politika.

P.S. Pas mus jau jaučiasi Kalėdinė nuotaika - pagaliau įžiebtas miestas, pagaliau pirmas sniegas, pagaliau išrinktos Kalėdinės dovanėlės (nepamirštant ir savęs). Šio vakaro vaizdai...

Kaip visada - muzikinė pabaiga. Paįvairinimui - ne itališka, ir ne Tiziano Ferro muzika. Šį kartą Christina Aguilera ir countrymen'as Blake Shelton gyvai - "Just a fool". Gero klausymo

Ciao,

...