Streikai (i scioperi)
Jie čia egzistuoja.
Ir net labai. Per visą savo keturių mėnesių viešnagę Italijoje teko matyti ne
vieną - viešojo transporto, universitetų, mokyklų, darbininkų - streiką. Viskas
vyksta taikiai, žmonės susirenka, pasidalina savo idėjomis ir išsiskirsto.
Pokyčių jokių. Štai visai neseniai vyko Teramo universiteto darbuotojų ir
studentų streikas, kuriuo buvo siekiama sumažinti mokestį už mokslą, įkurti
bendrabučius ir t.t. Daug šnekų mažai darbų.
Tvarkos/organizuotumo nebuvimas/ir šiaip
Biurokratija čia klęsti. Nueini tvarkytis dokumentų, ir tave
siuntinėja nuo vieno tarnautojo iki kito, nes visi tiesiog tingi tvarkyti tuos
tavo nereikšmingus dokumentus. P.S. Keista, jog imigracijos skyriuose dirbantys
žmonės nežino, jog Lietuva JAU Europos sąjungoje.
Biurokratija - vis dar tokio viduramžiško lygio |
Jeigu gauni pasirašyti dokumentus, niekada nebūna
pažymėta kur, ir tau tiesiog pasakoma, rašykis kur tik nori, niekam neįdomu. Rašykis
bet kur, bet kaip, net ir kryžiuko užteks.
Beje, italų ID kortelės atrodo lyg mano kelionių
pasas, turėtas vaikystėje – popierinis, prirašytas ranka ir tiesiog taip
lengvai suklastojamas...
Dokumente nurodomi tokie dalykai, kaip darbovietė, plaukų, akių spalva, ir net ypatingi skiriamieji bruožai, kurių, atrodo, dauguma italų tiesiog neturi |
Jei yra organizuojamas koks nors renginys,
jokiu būdu nesugalvok ateiti į jį madingai pavėlavęs, nes rasi organizatorius
DAR TIK pradedančius ruošti patalpas renginiui. Jei jau vėluoji, tai vėluok
padoriai. Renginiai prasideda mažiausiai valanda vėliau, jų pertraukos iš
pavyzdžiui oficialių 5 minučių išauga į 30, taigi renginiai visada gerokai
užsitęsia.
Tas pats ir su paskaitomis. Dėstytojai nesugeba
organizuoti savo laiko. Paskaitos prasideda bent pusvalandžiu vėliau,
pertraukos iš oficialių 5 minučių virsta 20. Gerai bent tiek, kad dėstytojai niekada
neužlaiko studentų ir visada baigia laiku, žinoma, todėl jie nespėja išaiškinti
visos paskaitos medžiagos, tačiau tai nieko nepiktina, ir visi laimingi palieka
universitetą.
Vairavimas
Saugiausia
pėstiesiems kelio dalis - turbūt pats
gatvės vidurys, nes tave tokiu atveju bent jau pastebės ir pabandys nekliūdyti.
Šaligatviai, perėjos, dviračių takai – viskas okupuojama automobilių – pačių
įvairiausių, tiek senų, vos beužsikuriančių lauželių, tiek pačių naujausių
mersų, bmw ir kitokių prašmatnybinių haute coutur‘ų. Populiarumo viršūnėje puikuojasi smart‘ai,
mini cooper‘iai, pand‘os ir senoviniai, labai labai mieli fiat‘ukai.
Vairavimas, švelniai
tariant, chaotiškas. Jeigu vairuotojas sugeba išgėręs porą taurių vyno
sklandžiai rūkyti, rašyti sms ir intensyviai naudotis savo klaksofonu vienu metu
– tuomet jis tikrų tikriausias italas. Per visą savo buvimo laikotarpį mačiau
tik vieną mažą avariją, o tai parodo, kad visgi italai vairuoja gerai. Beje,
jie nemėgsta saugos diržų. Parkuojasi taip pat kaip ir vairuoja – chaotiškai,
nebijodami braižyti tiek savos, tiek svetimos transporto priemonės. Nieko
nuostabaus, jog dauguma automobilių Italijoje yra bent šiek tiek daužti,
nubraižyti ar įskilę. Nepatariu pirkti dėvėto automobilio eksportuoto iš
Italijos. Ir nepatariu į Italijos pietus pvz. Napolį keliauti automobiliu
(nemažai šansų, jog grįžtant reiks skristi).
Šitokia optimistiška mintimi baigiu šią vėlyvą popietę savo dar vieną blog'o įrašą.
Pabaigai- itališka klasika - Mina "Se telefonando"
Ciao,
...