"Eat love and pray"
Ne per seniausiai žiūrėjau šį, pagal Elizabeth Gilbert knygą pastatytą filmą. Maždaug trečdalis filmo veiksmo sukosi Italijoje, daugiausia Romoje. Filmo herojė intensyviai mokėsi italų kalbos (su atrodytų neįmanomai ryškiu amerikietišku akcentu), daug valgė (teko atnaujinti spintą platesniais drabužiais), susipažino su keliais tipiniais italais, kurie daug ir garsiai kalbėjo, nuoširdžiai juokėsi, ir šiaip buvo tokie labai itališki.
Žinoma, atrodo ganėtinai kvaila atvažiuoti į Italiją tik su viena pagrindine misija - valgyti. Filmo herojė išbandė ir makaronus, ir tradicinę napolietišką picą (vienoje iš seniausių Napolio picerijų "Da Michele"), ir jūros gėrybes, pyragaičius ir t.t...
 |
| Štai kokios eilės visada būna prie pizzerijos "Da Michele" |
 |
| Bet laukti verta |
Bet visgi Italija gali pasiūlyti žymiai daugiau turiningesnės veiklos, nei, kad buvo demonstruojama šiame filme. Tai ir įspūdinga gamta - trys jūros, kalnai, salos, ežerai, nacionaliniai parkai ir t.t. Šiuolaikinio meno muziejai, griuvėsiai, maži izoliuoti ar net apleisti kalnų miesteliai... Italija nesibaigia vien Roma. Pabuvęs tik Romoje negali sakyti, kad supratai kas yra ta tikroji Italija.
Bet visgi filme buvo išsakyta keletas gerai tikrų minčių.
- Italai yra nieko neveikimo meistrai. Jie turi net tokį posakį - "Il dolce far niente" (tas saldus nieko neveikimas). Atrodo, jog Italija tik tuo ir gyvena.
- Kita filme išgirsta mintis, privertusi mane susimąstyti buvo ši.
“A friend took me to the most amazing place the other day. It’s called
the Augusteum. Octavian Augustus built it to house his remains. When the
barbarians came they trashed it along with everything else. How could he have imagined
that Rome, the whole world as far as he was concerned, would be in
ruins? It’s one of the quietest, loneliest places in Rome. The city has
grown up around it over the centuries. It feels like a precious wound, a
heartbreak you won’t let go of because it hurts too good. We all want
things to stay the same. Settle for living in misery because we’re
afraid of change, of things crumbling to ruins. Then I looked around
this place, at the chaos it has endured – the way it has been adapted,
burned, pillaged and found a way to build itself back up again. And I
was reassured: maybe my life hasn’t been so chaotic, it’s just the world
that is, and the real trap is getting attached to any of it. Ruin is a
gift. Ruin is the road to transformation.”
O šiaip, jei jau kalbant apie Romą, tai norėčiau parekomenduoti aplankyti ne tik tokius visuotinai žinomus turistinius objektus kaip Colosseum, Pantheon ar Vaticano, bet ir specifinius rajonus kaip Trastevere, Testaccio, Coppedé ar San Lorenzo. Nenusivilsite.
"To Rome with love"
Dar viena Woody Allen'o odė įsimylėtam miestui, šįkart Romai. Bent jau man žiūrėti jį buvo labai keista ir smagu, mat tai dariau be jokių subtitrų, tai pusė filmo buvo italų kalba, pusė - anglų. Puikūs aktoriai, lengvas siužetas, daug itališkų stereotipų, ir daug daug Romos...
 |
| Italijos provincialai |
 |
| Ak, ta stereotipinė Italija |
"Io sono l'amore" ("I am love")
Tragiška vienos turtingos ir kilmingos šeimos Milane meilės, gyvenimo ir mirties istorija. Nepaprastai stilingas ir savitas filmas. Puikus operatoriaus, režisieriaus ir aktorių darbas. Pagrindinį vaidmenį atlikusi Tilda Swinton maloniai nustebino savo kiek netradiciniu pasirodymu kino ekranuose. Filme paliesta daugybė opių Italijos ir apskritai globalinių problemų. Svarbi rolė filme tenka maistui, o ypač barščiams (tiesa, nė kiek nebuvo į juos panašu, na, bet čia Italija).
Beje, nors patys italai ir nemėgsta itališko kino, bet šis filmas yra tikras itališkas šedevras, kuriuo tikrai yra verta didžiuotis.
 |
| Subtilios itališkos prabangos jausmas nepalieka viso filmo metu |
 |
| Barščiai? Na, bet jų pasirodymas buvo esminis filmo lūžis |
"Il gattopardo" ("Leopardas")
Visų pirma perskaičiau Giuseppe Tomasi di Lampedusa's knygą, kuri neabejotinai yra vienas svarbiausių Italijos literatūros klasikos paminklų. Vėliau pažiūrėjau ir filmą, kuris taip pat yra laikomas itališko kino klasika. Jis kurtas atrodytų taip senai - 1963, tačiau žiūrint jį prabėgusių metų nesijautė - kokybė puiki, vaidyba įtikinama, puikus operatoriaus, režisieriaus darbas. Filme galima išvysti keletą visame pasaulyje žymių aktorių, kaip Alain Delon, Claudia Cardinale ar Burt Lancaster.
Filmas įstabus savo kostiumais, Sicilijos gamtos vaizdais, aktoriais ir žinoma pačia istorija - nuosmukį išgyvenantis aristokratijos luomas, Italijos suvienijimas, revoliucija, noras išsaugoti tradicijas...
"Benvenuti al sud" ("Sveiki atvykę į pietus")
Kol kas tai geriausia mano matyta itališka komedija, pasakojanti apie karjeristą pašto darbuotoją, kuris labai laukia paskyrimo į Milaną. Deja, jam tenka gerokai nusivilti, sužinojus, kad teks vykti į pietus. Žinoma, šiaurietis iš pradžių nesupranta kas tie pietūs, ir galvoja apie Boloniją, arba dar blogiau (jo manymu) Romą. Tačiau pietūs yra pietūs, ir jis yra paskiriamas vadovauti mažo miestelio netoli Napolio pašto skyriui.
Filme gausu itališkų stereotipų (mamyčiukai, siesta time, gėrimas, tingėjimas dirbti), šiaurė-pietūs skirtumų, gausu įvairiausių dialektų (net pats šiaurietis nelabai suprato pietiečių italų kalbos, ką jau kalbėti apie mane). Tačiau galiausiai kalbos ir kultūros skirtumus įveikė draugystė ir gamtos grožis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą