Verona - Padova - Venezia

Pagaliau galutinai išsikračiusi konfeti iš kojinių (visgi trys karnavalinės dienos), peržvelgusi šimtus nuotraukų (ir net susigraudinusi, nes prabėgusio laiko negrąžinsi), nusprendžiau aprašyti šią tikrai netikėtai nuostabią kelionę, kurios metu supratau, kaip smagu būti erasmus‘e. 

Trys dienos – trys skirtingos meilės istorijos – Verona, Padova, Venezia. Negalėčiau išskirti kurio nors vieno miesto, myliu juos visus, su visais trūkumais ir privalumais. 

Į kelionę vykau su pagrįsta baime, mat visi erasmusai iš mano universiteto šioje kelionėje buvo ispanai. Jie tikrai draugiški žmonės, smagūs, visada padės, bet mažuma (tiksliau gal kokie du procentai) tekalba angliškai. Na, bet į kelionę taip pat važiavo keletas studentų iš Pescaros, o tarp jų buvo netgi keturi anglakalbiai žmonės!!! Dvi portugalės, lenkė ir vokietė. 

Kelionė prasidėjo ankstų penktadienio rytą. Ir kas nuostabiausia – SNIGO. Tai buvo ne šiaip lietaus pavidalo sniegas, tai buvo normali pūga. Palaikiau tai geru kelionės ženklu (ir neklydau). Iki pirmojo lankytino miesto – Veronos buvo maždaug penkios valandos, per kurias sustojome padaryti pertraukėlę Autogrill‘yje. Ir ten neatsilaikiau pagundai praplėsti savo itališkų knygų kolekciją (kol kas turiu tik dvi knygas – tad jaučiuosi kaip dvasios ubagas). 

Juokingiausia, kad ispanai jau nuo penktos ryto šventė su limoncello. Mane šiaip purto vien nuo to gėrimo vaizdo, o ką jau kalbėti apie idėją gerti TAI anksti ryte. Na, bet jie ispanai. Pradėjau jų nekęsti vos po penkių minučių kelionės, mat visi buvo SIAUBINGAI triukšmingi. Bet gyvenimas jau toks – nuo neapykantos iki meilės vienas žingsnis. Ir jis buvo žengtas šios kelionės metu. 

Ispanai

VERONA

Taigi apie vidurdienį pasiekėme Veroną. Pirmas įspūdis buvo nulinis, nesupratau kuo šis miestas ypatingas. Bet kuo toliau, tuo labiau jį įsimylėjau. Padovoje susitikome su erasmus studentais iš kitų miestų ir kas labiausiai mane pradžiugino, tai jog iš Genujos atvyko dvi lietuvaitės – Joana ir Justina. Nuostabus jausmas po šitiek laiko gyvai kalbėtis su savo tautos žmonėmis. Tiesa, jos vėliau atsiliko nuo grupės ir paklydo, bet užteko laiko prisiminti lietuvių kalbą. 

lietuvaitės

Taigi Veronoje praleidome visą dieną ant kojų. Nuovargis buvo milžiniškas, o dar tik pirma kelionės diena. Taip pat Veronoje manęs laukė ir pirmoji pažintis su dar vienu itališkos virtuvės išradimu – panini (žinau, aš beviltiška, jog tai darau tik dabar). Tai kažkoks kebabo ir sumuštinio hibridas. Buvo skanu. 

Veronoje stebėjome paradą – „Bacanal de lo gnocco“. Vaizdai šiek tiek priminė festivalį Sicilijoje, kuriame teko dalyvauti prieš keletą metų (ir būtent iš kurio grįždama prižadėjau sau, jog grįšiu į šią šalį. Vienaip ar kitaip, bet grįšiu. Tik kas galėjo pagalvoti, jog net metams), mat buvo daugybė konfeti, persirengėlių ir įvairių bjaurų skreplio pavidalo purškalų. Tačiau šįkart buvau ne dalyvė, o tiesiog turistė. Kas žino, gal vieną gražią dieną ir pati stovėsiu apsirengusi princesės kostiumu, barstysiu konfeti ir dalinsiu vaikams saldainius. 

PADOVA

Taigi praleidę nuostabią dieną Veronoje patraukėme į Padovą. Čia Italija, o dauguma studentų ispanai, tad gerokai vėlavome ir praleidome savo suplanuotą vakarienę Padovos universiteto valgykloje. Beje, kalbant apie šio miesto universitetą, tai yra antrasis pagal senumą veikiantis universitetas pasaulyje (pirmasis taip pat randasi Italijoje – Bolonijoje). Įsikūrėme dviejuose viešbučiuose. Jie buvo tikrai wow. Didžioji dalis mūsų gyveno Giotto viešbutyje, na o studentai iš Pescaros, esn vadovai ir keletas laimingųjų iš Teramo gyvenome Maritan.

Kadangi praleidome savo susiplanuotą vakarienę, o skrandis jau seniai buvo pamiršęs panini, vidury nakties patraukėme miesto centro link, kur radome mažytę veikiančią piceriją. Susigrūdome šiaip ne taip VISI (mūsų buvo apie 60) vidun. Naktinė „Margherita“ ir la birra „Moretti“ – tobulas derinys. Pavalgę visi draugiškai patraukėme į Padovos universiteto organizuojamą vakarą. 

Kitą rytą turėjome laisvą, tad tiesiog patinginiavome, sočiai papusryčiavome (dar nesu mačiusi tokio gausaus švediško stalo) ir pažiūrėjome itališką mtv. 

Pusrytukai

Po pietų turėjome ekskursiją po Padovą, po kurios patraukėme ieškoti kažko valgomo. Radome nuostabią piceriją, labai mėgstamą jaunimo, kurioje galima daug valgyti ir mažai mokėti (ką itin mėgsta italai). Pasaulis mažas - nusprendėme, mat prie gretimo staliuko sėdėjo mano kambariokės lenkės tėvynainiai, na, o mūsų padavėja buvo albanė (mano kita kambariokė buvo pusiau vokietė, pusiau albanė). Gaila, jog pasaulis nėra toks LABAI mažas, ir aš daugiau nebesusitikau nieko iš Lietuvos. Taigi  užsisakiau picą nuostabiu pavadinimu „Principessa“ (princesė) – ir spremuto (taip italai vadina sultis su tirščiais). 

Kelionės metu supratau, jog tuoj tapsiu įgudusia ispanų-italų-anglų kalbų vertėja. Vieni žmonės su kuriais nuolat teko būti kelionės metu gerai kalbėjo angliškai ir labai blogai itališkai, kiti kalbėjo gerai ispaniškai, bet blogai itališkai, dar kiti kalbėjo labai gerai itališkai, bet blogai angliškai. Na, o aš esu toks viduriukas – moku visko po truputį. Kažkiek suprantu ispaniškai, moku gerai angliškai (kitų akimis žiūrint, mano nuomone mano anglų kalba sucks), na ir, žinoma, suprantu itališkai ir kažką galiu šia kalba pasakyti. Erasmus dovanoja iternacionalinę patirtį – tai yra nuostabi proga gyvenime pažinti daugybę skirtingų žmonių, ir galimybė, suvokiant mūsų visų skirtumus, suprasti, jog visgi esame tokie panašūs. 

Vakare mūsų laukė „Cartoon party“ ir jau įprastais tapę itališki nesklandumai, mat tas party vyko miesto pakrašty, į kurį turėjome nusigauti užsakytu autobusu. Dauguma iš Giotto viešbučio tai padarė sėkmingai, na, o mes iš Maritan ėmėme ir paklydome, tad turėjome didžiulę ekskursiją po naktinę Padovą. Galiausiai keikdami savo italą vadovą, šiaip ne taip sulaukę dar vieno autobuso, pasiekėme vakarėlio vietą. Buvo tikrai įspūdingas vakaras – 4000 erasmus studentų iš visos Italijos. Dar niekad nesu buvusi tokiose spūstyse (net Venecijoje) kaip tą vakarą. 

Tą vakarą buvau Topolina (itališka Minnie Mouse verrsija)

Po vakarėlio sėkmingai, šįkart be jokių nesklandumų pasiekėme viešbutį, tačiau net ir tų likusių trijų valandų iki numatyto kėlimosi, negalėjome išnaudoti miegui, mat kažkas nusprendė pajuokauti (tai italai ir ispanai, jokių kitų tautų atstovai nėra tokie kvaili) ir skambino mums kas penkias minutes su šviežiausia informacija apie vis keičiamą išvykimo laiką. Buvau užsistačiusi žadintuvą septintai ryto, deja, jo niekas taip ir neišgirdo, tad prabudome visai prieš pat aštuonias ir stresuodamos puolėme krautis daiktus, bėgome pusryčiauti ir šiaip ruoštis. Tačiau kaip ir visada buvome pirmosios. Numatytas išvykimas 8.30 buvo nukeltas visa valanda (nėra buvę nei karto šioje kelionėje ir apskritai Italijoje, kad kas nors nebūtų nukelta bent valanda į ateitį). Kaip visada paskutinis pasirodė mūsų esn kuratorius – italas. Niekaip nesuprantu kodėl, mat jis juk vyras, jam nereikia darytis makiažo, derinti rūbų ar mąstyti apie plaukus – bet jis VISADA būna paskutinis. Na, bet italai yra protu nesuprantamos būtybės. 

VENEZIA 

Taigi paskutinė kelionės diena buvo skirta Venecijai. Nuvykę į Padovos traukinių stotį laukėme mažiausiai valandą (visi traukiniai vėlavo bent valanda – čia Italija, o dar prisidėjo ir tai, jog visi keliavo į Venecijos karnavalą), o ir įlipti į traukinį buvo neįtikėtinai sunku, mat jis buvo SIAUBINGAI PILNAS žmonių. Tad pusė mūsų grupės liko laukti kito traukinio. 

Mes nuvykusios į Veneciją, nusprendėme nebelaukti kitų ir miestą pažinti pačios, tuo labiau, jog vokietė yra anksčiau gyvenusi Venecijoje penkias dienas. Tad ji mums pravedė nuostabią architektūrinę ekskursiją (šiaip ji studijuoja architektūrą), ir aprodė gražiausias miesto vietas. Taip pat nemokamai pasinaudojome vandens autobusais (žinau, taip elgtis negražu, bet mes tikrai neradome kur įsigyti bilietus). Apsilankėme ir McDonalds‘e (žinau, tai labai nesveika, bet šitaip pavargus norėjosi tokio maisto). 

Jau pačia pirmą valandą Venecijoje pamečiau tiltų skaičių – jų čia neįtikėtina gausybė. Venecijoje nėra leidžiama turėti automobilį ar motorolerį, galima naudoti tik vandens transportą. Policija, greitoji pagalba, taxi – viskas čia juda vandeniu. Matėme daugybę persirengėlių, o kas juokingiausia – daugybė vyrų buvo persirengę moteriškais drabužiais. Tai Italijoje nėra joks tabu. 

vidurinis vyrukas

 

Galiausiai susitarėme susitikti Padovoje šeštą valandą. Punktualumo ir šįkart nebuvo rasta. Mes atvykome į Padovą šiek tiek prieš šešias, ir nusprendusios, jog vistiek visi vėluos, vėl patraukėme į McDonalds‘ą  - šįkart deserto. Valgiau „Mousse cioccolato“ – neįsivaizduoju kas tai, bet buvo labai skanu ir kaloringa – būtent tai, ko man ir reikėjo. Pabaigai užsukome į „Accessorize“ pasidovanoti sau kažką gražaus. Nežinau kodėl, bet mane vis dar traukia turkio spalva. 

Galiausiai vėluodami dvi valandas susirinkome visi ir išvykome namo. Atsisveikinau su savo kambariokėmis – Nazifa ir Gosia – ir susitarėme bent jau susitikti facebook‘e, mat jos, deja, šį mėnesį palieka Italiją jau visam laikui. Liūdna, bet toks tas gyvenimas. 

 

REZIUMĖ

Ši kelionė man padovanojo daugybę naujų pažinčių, galimybių, nuotraukų, įspūdžių. Tokie dalykai yra nepamirštami. Būtent šios kelionės metu, kaip niekada aiškiai supratau, jog elgiuosi teisingai būdama čia – investuoju į tarptautinį savęs tobulinimą, pradedu įgyti daugiau tolerancijos, ir keičiu savo požiūrį į let it be.

Pabaigai pirmą kartą istorijoje - ispaniška daina, atliekama Malu ir Pastora Soler

- "Y que pequeña que soy"

Ciao,

...